Loading presentation...

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas

No description
by

neringa str

on 19 September 2014

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas

Apie rezervatą
Nedaug mūsų šalyje išliko vietų su laukine, civilizacijos beveik nepaliesta gamta. Kone visi didieji pelkynai nusausinti, daugelyje kasamos durpės. Vargiai berasime ir didesnių upelių, kurie tekėtų vien tik miškinga ar pelkėta teritorija ir jų aukštupiai būtų nekanalizuoti. Kirvio neliestų miškų iš viso seniai nelikę. Stambioji gyvūnija gerokai nuskurdusi. Seniai nebėra taurų, tarpanų, lokių, kilniųjų erelių. Nykstančių rūšių sąrašas kaskart ilgėja.
Rezervatas – griežčiausią apsaugos statusą turinti teritorija. Čia uždrausta bet kokia žmogaus ūkinė veikla. Tuo siekiama sudaryti sąlygas gamtai tvarkytis pačiai, kaip priešistoriniais laikais. Yra daugybė augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, kurių išlikimui būtinas neliečiamas, trūnijančios medienos pilnas miškas ar paprasčiausia ramybė. Daugelio galbūt nykstančių organizmų savybės iki šiol mokslo dar neatskleistos ir tebelaukia progos pasitarnauti žmogui. Rezervatas tarnauja biologinės įvairovės išsaugojimo, ekologinės pusiausvyros palaikymo, moksliniams ir šviečiamiesiems visuomenės poreikiams.

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas jauniausias iš šiuo metu esančių keturių gamtinių rezervatų Lietuvoje. Rezervato plotas – 3216 ha. Rezervatą juosia 2459 ha buferinės apsaugos zona.
Rezervato paskirtis – išsaugoti natūralią Viešvilės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais ekosistemą Karšuvos žemumoje, taip pat tik jai būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją.

1993 metais Viešvilės rezervatas įtrauktas į RAMSAR konvencijos vertingiausių pasaulio šlapžemių sąrašą. Nuo 2007 m. Rezervatas yra įtrauktas į Europos Bendrijos svarbos saugomų gamtinių teritorijų tinklą Natura 2000 kaip natūralių buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST).
Istorija
Prieš įkuriant rezervatą, teritorijos šeimininkais buvo Tauragės miškų ūkio Eičių ir Sakalinės girininkijos bei Jurbarko miškų ūkio Kalvelių girininkija. 1960 m. steigiant Lietuvoje pirmuosius draustinius, Artosios pelkė buvo paskelbta ornitologiniu draustiniu (973 ha), kaip teigta “apsaugoti vieninteles Lietuvoje sėjikų lizdavietes, taip pat gerves, juoduosius gandrus ir kitus paukščius”. Upėtakių nerštavietėms apsaugoti 1974 m. įsteigtas Viešvilės ichtiologinis draustinis (21.4 km ilgio upelis). Tačiau būsimo rezervato miškai liko priskirti II kategorijai ir juose buvo toliau ūkininkaujama su kai kuriais apribojimais.

1986 m. Viešvilės upelio baseine atlikti pirmieji kryptingi tyrimai. “Perestroikos” ir Atgimimo laikotarpiu rezervato įkūrimas gerokai užsitęsė. Tik atstačius nepriklausomybę, 1991 m. balandžio 23 d. LR Aukščiausioji Taryba (Nutarimas Nr. I-1244), kartu su keturiais naujais nacionaliniais parkais, įsteigė ir Viešvilės valstybinį rezervatą.
Gamta
Viešvilės rezervatas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Karšuvos žemumoje. Pagal fizinį geografinį rajonavimą (Basalykas, 1965) jis priklauso Nemuno žemupio lygumos Smalininkų mikrorajonui. Tai kauburiuota, kopėta ir pelkėta smėlingoji lyguma, palaipsniui besileidžianti iš šiaurės rytų į pietvakarius. Vidutinis jos absoliutinis aukštis kinta nuo 40 iki 25 m, nors kai kurios žemyninės kopos pasiekia ir 60 m aukštį.
Smėlingoji lyguma įsiterpusi tarp Mituvos ir Jūros žemutinių tėkmių. Čia retas upelių tinklas, tačiau didelės gruntinių vandenų atsargos. Dėl šios priežasties apie 20 % teritorijos yra užpelkėję. Didžiausi pelkių masyvai – Laukesos (2000 ha, eksploatuojamas durpynas) ir Artoji-Didžioji Plynia (1300 ha, rezervatas).

Dėl žemdirbystei netinkamų dirvožemių, beveik visą regiono teritoriją dengia miškai, kuriuose vyrauja šilai. Dirbamos žemės ploteliai įsiterpia pakraščiuose arba išsidėstę ant pavienių derlingesnių moreninių kalvų. Miškai čia sudaro vientisą 44000 ha Karšuvos girios masyvą, kurio centrinę dalį ir užima Viešvilės rezervatas.
Rezervatui specifikos suteikia Viešvilės upelis. Prasidėjęs Buveinių ežerėlyje, beveik 7 km jis lėtai sunkiasi per Artosios pelkyną. Vidurupyje Viešvilė smagiai kilpinėja po smėlingoje lygumoje suformuotą slėnį. Čia atsiveria daug šaltinių. Už rezervato ribų kertant Viešvilės miestelį, natūralią tėkmę sulaiko du tvenkiniai, žemiau kurių upelis jau patenka į Nemuno lankas. Visas upelio ilgis siekia 21,4 km, iš kurių rezervatui tenka 15,5. Vidutinis debitas vasarą vidurupio pabaigoje – apie 300
l/s.
Didžiausias rezervato vandens telkinys – liekaninis 20 ha ploto Gličio ežeras(Video) (senesnis pavadinimas – Glitė), supamas to paties pavadinimo pelkės. Artosios pelkyno šiauriniame pakraštyje yra iš pelkės lago susiformavęs Buveinių ežerėlis (5,6 ha). Abiejų ežerų krantai užpelkėję, liūninio tipo. Gylis – iki 6-7 m, iš kurių tik 1-2 m yra vandens, o giliau – dumblas. Vanduo nuo humidinių rūgščių tamsiai rudas ir neskaidrus, tačiau dėl susisiekimo su mineralinių medžiagų turinčiais gruntiniais vandenimis nėra rūgštus – pH=6,5.
Ežeruose gyvena kuojos, karosai, lydekos, o Buveinių ežere – ir vijūnai. Čia pastoviai laikosi bebrai, ūdros, klykuolės ir didžiosios antys. Migracijų metu apsistoja žąsys ir kiti vandens paukščiai, apsilanko ereliai žuvininkai ir jūriniai ereliai. Seklesnėse vietose auga permautalapės, ilgalapės ir plūduriuojančiosios plūdės
Dėl skurdaus smėlingo dirvožemio sausuose rezervato miškuose vyrauja brukniniai ir brukniniai-mėlyniniai pušynai, giminingi taigai. Iki rezervato įsteigimo jie buvo intensyviai eksploatuojami, todėl vyrauja pusamžiai ir pribręstantys medynai. Augmenijos ir gyvūnijos įvairovė juose nedidelė. Specifinės vertybės išryškėja nedideliuose brandžių medynų ploteliuose, retmėse, laukymėse. Tokiose vietose įsikuria retieji uoksiniai paukščiai – lututės, uldukai, taip pat ir šikšnosparniai.
Aukštapelkėse ir jų pakraščiuose išplitę gailiniai ir mėlyniniai-kimininiai pušynai, o tarpinio tipo raistuose pasitaiko ir viksvinių-kimininių. Čia vyrauja seni medynai, tačiau dėl pelkinio dirvožemio medžiai skursta ir dideli neužauga. Šias vietas mėgsta briedžiai, vakarais nenutyla lelių kurkimas, anksti pavasarį aikštelėse triukšmingus turnyrus kelia tetervinai. Retuose tarpinio tipo pelkių pušynėliuose auga nykstantys orchidiniai augalai – Pelkinė laksva
Atviros pelkės kartu su pelkiniais miškais sudaro 60% rezervato ploto. Didžiausią masyvą sudaro Artosios aukštapelkinė plynė (apie 340 ha). Tai labiausiai į rytus nutolusi vakarinio tipo aukštapelkė, kuriai būdingi pakraštiniai šlaitai bei duburių bendrijos su kupstine kūlinge. Čia taip pat esama praplaišų kompleksų su kimininiais saidrynais. Artojoje kasmet peri kelios dirvinių sėjikų poros.
Tarpinio tipo pelkės didžiausius plotus užima Didžiojoje Plynėje – pietinėje pelkyno dalyje palei Viešvilės tėkmę. Vyrauja laibųjų viksvų (Carex lasiocarpa)-kiminų bendrijos. Nemažus sąžalynus jose sudaro reto liekninio beržo (Betula humilis) krūmeliai. Tarpinio tipo pelkės labai jautrios ir vertingos dėl retųjų augalų įvairovės. Jose auga bemaž pusė rezervate randamų saugomų aukštesniųjų augalų rūšių – liekninis švylys (Eriophorum gracile), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) ir kt.
Didžiojoje Plynėje telkiasi ir žemapelkiniai stambieji viksvynai ir nendrynai. Čia pastoviai peri gervės, švygždos, nendrynuose lizdus suka nendrinės lingės.
Pievų rezervate labai nedaug ir jos susijusios su buvusia žmonių veikla – ganymu, šienavimu. Didžiausi jų plotai yra ties Eičių kaimu, buvusio Beržynės kaimo vietovėje, nedidelėje Viešvilės vidurupio slėnio atkarpoje. Įvedus rezervatinį režimą nemaža dalis pievų apaugo krūmais ir mišku, o šlapesnėse vietose virto žemapelkiniais viksvynais. Visiškas pievų sunykimas rezervate nėra pageidautinas reiškinys, nes rodytų gamtinio komplekso pažeistumą. Natūralių gamtinių bendrijų būtinas elementas yra stambieji žolėdžiiai, kurie formuoja ir palaiko tam tikrą atvirų žolynų kiekį.
Daugiausia yra drėgnų ir šlapių pievų – kupstinių šluotsmilgynų, viksvameldynų, pelkinių vingiorykštynų, drėgnųjų briedgaurynų. Sausų pievučių – smilgynų ir sausųjų briedgaurynų – labai nedaug. Pievose negausiai pasitaiko raudonųjų gegūnių (Dactylorhiza incarnata), paprastųjų kardelių (Gladiolus imbricatus), nykstančių miškinių glindžių (Pedicularis sylvatica). Be šių buveinių negalėtų išlikti griežlės, retieji drugiai kraujalakiniai melsviai (Maculinea teleius), pietiniai perlinukai (Brenthis daphne) ir kiti vabzdžiai.
Kultūros paveldas

Dėl pelkėtumo ir nederlingų dirvožemių, teritorija nepasižymėjo medžiojamos faunos gausa ir tinkamumu žemdirbystei, todėl per visą istorinį laikotarpį buvo beveik negyvenama ir tarnavo kaip skiriamoji riba. Iki XV amžiaus giria skyrė skalvius nuo žemaičių, o po Melno sutarties 1422 m. per girią išvesta tarpvalstybinė siena, skyrusi Vokiečių ordiną (vėliau Prūsiją, Vokietiją) nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (vėliau Žečpospolitos, Rusijos imperijos, Lietuvos Respublikos). 501 metus gyvavusi siena yra savotiškas stabiliausios sienos rekordas Europoje. Ją žymintis griovys ir sampilai iki šiol neblogai išlikę. Šis griovys savotiškai skiria rezervato pelkinę dalį nuo spygliuočių miškų, augančių ant smėlingo mineralinio grunto.
1517 m. prie rytprūsių sieną kertančios kopos susitiko paskutinis vokiečių ordino didysis magistras markgrafas Albrechtas von Brandenburgas ir LDK karalius Žygimantas. Įvykiui įamžinti kalnas (kopa) pagal sieną buvo perkastas ir pavadintas Casta Calno vietovardžiu. Manoma, kad dėl šio vietovardžio ir kilo piečiau esančio Kaskalnio kopų masyvo pavadinimas. Ši vieta yra dabartinėje rezervato apsaugos zonoje.
Nuo rezervato įkūrimo praėjo dar labai nedaug laiko. Pamažu nyksta buvęs tankus keliukų tinklas, kirtaviečių kelmynai ir kiti į akis krentantys žmogaus veiklos pėdsakai. Tačiau miškai savo struktūra dar beveik nesiskiria nuo aplinkinių ūkinių miškų. Ypač sausose vietose dar labai mažai sengirių, gamtos stichijų pažeistų plotų ir juose susiformavusių savaiminės kilmės medynų. Su šiomis buveinėmis susijusios specifinės rūšys tebeišgyvena depresinę būklę ir turės dar laukti ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius, kol miškai įgis tikrai laukinį pobūdį.
Daug sparčiau natūrali gamta atsikuria pelkinėse buveinėse; čia daugiau išliko ir brandžių medynų. Gausėjant negyvos ir pūvančios medienos gerėja su ja susijusių grybų, samanų, vabzdžių ir kitų organizmų gyvenimo sąlygos ir įvairovė.
Paskutinio dešimtmečio sausos vasaros šiek tiek įtakojo pelkių būklę. Sumažėjo atvirų tarpinio tipo pelkių plotai, ūgtelėjo ir sutankėjo aukštapelkinių plynių pušaitės. Pasausėjusiuose juodalksnynuose labiau išplito besiskaidančią durpę mėgstantys nitrofiliniai augalai – paprastosios sprigės, didžiosios dilgėlės.
Šienavimo ir ganymo nebepalaikomos pievos degraduoja, užauga stambiomis žolėmis, krūmais, mišku. Tik nedaugelį jų gali palaikyti laukinių žolėdžių veikla. Kartu su pievomis gresia išnykimas su jomis susijusioms rūšims.
Lankimosi taisyklės
# vykdant priemones, numatytas rezervato tvarkymo plane;
# gamtos mokslinių tyrimų ir stebėjimų tikslais, atitinkančiais rezervato steigimo tikslus, mokslo įstaigų specialistams, kurių darbo sritis susijusi su tyrimais, rinkti gamtinę medžiagą ir duomenis, stebėti gamtinę aplinką;
# studentų ir moksleivių grupėms ir jų vadovams mokomųjų praktikų metu mokomaisiais tikslais tirti ir stebėti gamtą nepaimant gamtinės medžiagos tyrimams;
# lankytojų grupėms ar pavieniams asmenims tik pažintiniais takais – susipažinti su rezervate saugomais gamtos kompleksais ir objektais nepaimant gamtinės medžiagos.
# Fiziniai ir juridiniai asmenys gali vykdyti gamtos mokslinius tyrimus ir stebėjimus rezervate tik vadovaudamiesi mokslo, mokymo ar kitų institucijų patvirtintomis ir su Direkcija suderintomis tyrimų programomis. Baigus vykdyti tyrimus ir stebėjimus, vienas parengtos ataskaitos egzempliorius pateikiamas Direkcijai.
# Leidimai lankytis rezervate įgyvendinant priemones, numatytas rezervato tvarkymo plane, gamtos mokslinių tyrimų ir stebėjimų, mokomaisiais, pažintiniais tikslais yra nemokami. Šių leidimų blanko formą tvirtina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos . Leidimus išduoda Direkcija, vadovaudamasi lankymosi valstybiniuose rezervatuose tvarka, kurią nustato Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.
# Neturintiems Direkcijos leidimo arba nelydimiems Direkcijos valstybės tarnautojų ar darbuotojų asmenims (išskyrus Direkcijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, bei pareigūnus, vykdančius kontrolę pagal kompetenciją, nustatytą teisės aktuose) draudžiama būti rezervate (išskyrus Viešvilės upę kertantį kelią).
Viešvilės valstybinis
gamtinis rezervatas
Pristatymui informaciją suteikė
Viešvilės valstybinis gamtinis rezeravatas

http://www.viesvile.lt/

Griškabūdžio gimnazija
2012-2013m.
Full transcript