Loading presentation...

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

Make your likes visible on Facebook?

Connect your Facebook account to Prezi and let your likes appear on your timeline.
You can change this under Settings & Account at any time.

No, thanks

Mano perskaitytų knygų pristatomasis apibendrinimas

No description
by

Austėja Vaičiulevičiūtė

on 29 August 2015

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of Mano perskaitytų knygų pristatomasis apibendrinimas

Ačiū už dėmesį!
Analizuojama lyrinė baladė „Jūratė ir Kastytis“ yra ne tik apie tragiškai pasibaigusią šių mylimųjų meilės istoriją, bet ir apie tai, kaip, senovės lietuvių manymu, atsirado gintaras. Šioje baladėje aprašomas dviejų pasaulių – dieviškojo ir žemiškojo – konfliktas. Jis įvyksta tarp Perkūno, Jūratės ir Kastyčio, nes dievai ir deivės negali bendrauti su žmonėmis, o tuo labiau – mylėti žmonių taip, kaip Jūratė myli Kastytį, o jis – ją. Perkūnas šioje baladėje vaizduojamas kaip teisėjas, kuris nubaudžia šiuos du įsimylėjėlius.Baladė pradedama gražiu gamtovaizdžio aprašymu, kai jau „saulutė leidžias vakaruos“. Lyrinis subjektas (,, aš'') baladės pradžioje yra lyg veikiantysis asmuo, kuris pataria Kastyčiui skubėti namo, nes „motulė laukuos nekantruos“. Tolesniuose įvykiuose lyrinis subjektas nedalyvauja, o tik stebi juos. Šio kūrinio erdvė abstrakti, plati kaip „besiūbuojančios marės“, kurios vilioja žvejį Kastytį savo dovanomis. Taip mes sužinome, kad motina laukia sugrįžtančio ne iš kur kitur, o būtent iš marių. Artėjantis vakaras ir besiūbuojančios marios nuteikia Kastytį svajingai, jo mintys dausuos skrajoja. Žvejys, nors ir žinodamas, kad jo laukia motina, nenori grįžti ir užtrunka tol, kol „žvaigždutės pasimato“. Ir staiga nakties fone iš vandens „išplaukia dieviška Jūratė“. „Dieviška“ ne tik savo grožiu, bet ir prigimtimi. Ji vaizduojama „balta kaip vandenų puta , / Žaliai lig pusės pridengta“. Kastytį Jūratė vadina „baltalyčiu“, tačiau jos kreipimesi į jį girdimas lyg ir priekaištas, jog žvejys vilioja jos žuvis, nes kaip ji sako, „marės – mano viešpatija“. Todėl Kastytis laikomas lyg ir įsibrovėliu, kurį Jūratė norėtų išvaryti iš marių.
1. Maironis. ,, Jūratė ir Kastytis''
1. Maironis. ,, Jūratė ir Kastytis''
Tačiau baladė tuo nesibaigia. Poetas aprašo marių vaizdą po daugelio metų , kai iš kažkada stovėjusių gintaro rūmų likę tik gabaliukai, kuriuos į krantą barsto „gelmės nematomoji sauja“. Šiuos auksaspalvius gabalėlius barsto ne kas kitas, o pati Jūratė, norėdama atiduoti žmonėms nors po gabalėlį tos laimės, kurią ji patyrė būdama rūmuose kartu su mylimuoju. Žmonės, girdėdami vaitojimą ir dejavimą, prisimena Jūratę, kuri iki šiol tebegyvena jūros dugne. Poetas, priminęs skaitytojams apie šią tragišką praeitį, vėlgi vaizduoja dabartį. Dabartyje merginos, norėdamos pasipuošti prieš bernelius, renka gintarą. Šis gintaras yra lyg meilės simbolis, kuris vienija vienas kitą mylinčius žmones taip, kaip kadaise jungė Jūratę ir Kastytį. Meilė yra prilyginama „jėgai begalinei“, kuri kartais prasiveržia kaip audra – netikėtai. Šioje baladėje Maironis, naudodamasis tautosaka, aprašo kadaise gyvenusių mitinių būtybių – deivės Jūratės ir dievo Perkūno gyvenimą. Baladėje yra atskleidžiama dviejų mylimųjų – Jūratės ir Kastyčio – tragiškai pasibaigusi meilės istorija. Ši istorija yra lyg įrodymas, kad meilei jokių draudimų ar apribojimų nėra ir kad ji Žemėje – švenčiausias dalykas.
2. Vincas Krėvė. ,, Skerdžius''
Pagrindinis apsakymo herojus- skerdžius Lapinas gyveno nedideliame Pagirių sodžiuje. Šis žmogus- labai geros širdies ir labai malonus.Lapinas turėjo žmoną, kuri mirė. Vaikų jiedu nesusilaukė – žmogelis liko vienas. Jis buvo labai prislėgtas, nes prarado savo vienintelį žmogų. Tačiau pats apie mirtį negalvojo, nes buvo labai sveikas ir stiprus. Lapino „profesija“ buvo ganyti gyvulius. Jam labai patiko šis užsiėmimas, ir jis niekam nesiskundė. Lapinui buvo apie 100, o gal ir daugiau metų, pats buvo stiprus, visada su šypsena, nes labai mėgo juokauti. Nors pasitaikė ir liūdnų akimirkų, tačiau jis mokėjo visus pralinksminti. Kai žmonės pasakydavo tai, kas Lapinui nepatikdavo, jis supykdavo, bet atsikirsdavo juokingu, kartais žmones skaudinančiu melavimu. Labai mylėjo vaikus, ir, norėdamas su jais praleisti laiką, jis kviesdavosi kartu paganyti gyvulių. Kadangi Lapinas neturėjo žmonos, jis ruošėsi ją susirasti. Suradęs, jau norėjo vesti, tačiau nemokėjo „katakizmo“, tad kunigas liepė jam mokytis. Piemeniui paklausus, kiek yra dievų, jis, pagalvojęs atsakė, jog trys. Piemuo nusikvatojo, kad jaunesnis už senesnį daugiau žino apie Dievą. Lapinui labai nepatiko, kai žmonės kirsdavo medžius, nes jis galvojo, jog žmogus be miško skursta. Naikindami medžius, žmonės negalvoja, kad atima miško žvėrelių namus ir maistą. Tuomet žvėreliai išnyksta.
1. Maironis. ,, Jūratė ir Kastytis''
Tačiau Kastytis ne bailys, o vyras, kuris „jėga tryško begaline“. Tačiau Jūratė „nemarioji“ šio vyro ne tik nebijo, bet jai jis ima vis labiau patikti. Kastytis vadinamas „milžinu galiūnu“, kuris nieko nebijo. Tai dar vienas epitetas, kuris įrodo, kad Kastytis nėra silpnas net ir būdamas ne savo valdose. Būtent šiam „žemės sūnui“ Jūratė padovanoja didžiausią savo turtą – skaistybę. Ji pamiršta visus draudimus, kad žmonės ir dievai negali mylėti vienas kito, tačiau ta meilė stipresnė už ją pačią. Pakilęs viesulas ir šniokščiančios bangos yra įspėjimas, kad įvyks kažkas baisaus. Tačiau Jūratė to nepaiso, jos „Kasa ir lūpų geiduliai/ Kastytį palietė meiliai“. Jūratė vadinama „daugalinga“. Ji Kastytį užmigdo, jis būdamas su ja „marių pasakas sapnuoja“. Veiksmas persikelia į patį jūros dugną, į gintaro namus, kuriuose gyvena Jūratė. Šių dviejų įsimylėjėlių laimė, kaip ir gintaro namai, yra sudaužoma į daugybę gabalėlių. Šią bausmę įvykdo mitinė būtybė – Perkūnas. Tačiau Perkūnas dėl šių dviejų mylimųjų meilės kaltina ne Jūratę, o būtent Kastytį. Jūratę dangaus dievas pateisina, galbūt todėl, kad ji – dieviškos prigimties, o dievai neklysta. Perkūnas liepa bangai išvilioti Kastytį ant smėlyno „negyvai jį užbučiavus“. Banga yra vaizduojama kaip moteris, kuri, kaip ir Jūratė, bučiuoja žvejį, tačiau ne dėl to, kad suteiktų laimę, o tam, kad nužudytų. Ši taip gražiai prasidėjusi meilės istorija baigiama Kastyčio žūtimi.
Austėja Vaičiulevičiūtė 7b kl.
Mano perskaitytų knygų pristatomasis apibendrinimas
2. Vincas Krėvė. ,, Skerdžius''
Kai Lapinas buvo mažas, jam čigonė išbūrė, kad jis gyvens tiek, kiek Grainio liepa augs. Jam per vienas krikštynas susipykus su Grainiu ir jam papasakojus, ką skerdžiui buvo išbūrus čigonė ,Grainys nepatikėjo Lapinu ir nusprendė nukirsti savąją liepą. Tai išgirdęs, Lapinas labai sunerimo, jog jo gyvenimą lemiančią liepą nukirs. Kitą dieną, eidamas namo pietauti, skedržius sutiko vaiką, kuris jam pasakė, jog Grainys liepą nukirto. Lapinas negalėjo patikėti tuo, ką mato- jis patrynė akis, lyg iš miego prabudęs. Žvilgtelėjo į liepą ir pagalvojo apie virš ją skraidančius paukštelius, jog jų lizdai jau sugadinti. Tada pasižiūrėjo į Grainį, o jis net pats nesuprato, kodėl tą liepą nukirto. Atsigulė Lapinas savo kieme ir užmigo. Pradėjo sapnuoti baisius sapnus. Po kiek laiko Lapinas nėjo nei gyvulių ganyt, nei kitokių darbų dirbt, tik gulėjo savo lovoje. Nei valgyt nenorėjo. Su lig kiekviena diena jam darėsi vis blogiau ir blogiau, kol galiausiai mirė.
Skaitydama šį kūrinį aš įsiliejau į Pagirių sodžiaus gyventojų gyvenimą. Todėl man taip pat buvo labai skaudu išgyventi skerdžiaus mirtį. Manau, kad Grainys pasielgė neteisingai, nukirsdamas tokį Dievo kūrinį. Juk ta liepa senam žmogui reiškė labai daug, o Grainiui ji buvo tiesiog medis, užstojantis jo darže šviesą. Todėl nevalia naikinti Dievo sukurtos gamtos, nes tai- žmonių ir gyvulėlių prieglobstis.


2. Vincas Krėvė. ,, Skerdžius''
Vincas Krėvė buvo dzūkų krašto rašytojas. Jis mokėjo atskleisti kūrinio mintį. Rašytojas yra parašęs daug apsakymų, vienas iš jų „Skerdžius“. Apsakyme Vincas Krėvė rašo, kad Lapinas buvo labai senas, bet drūtas žmogus. Jis tikėjo žmogaus ir gamtos ryšiu, mėgo šilelyje ganyti karves. Buvo savimi pasitikintis ir tikėjo, kad gyvens tol, kol Grainio liepa žaliuos. Skerdžius tvirtino: „Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu“. Skerdžius buvo gamtos vaikas. Lapinas visada sakydavo: „Ne sodinti girias reikia, bet mylėti“ Jis daug laiko praleisdavo gamtoje su vaikais. Skerdžius vaikams mėgo pasakoti nebūtas istorijas. Jis buvo linksmas ir geras pasakorius, bet tie pasakojimai buvo melagingi. Lapinas mylėjo vaikus, mokėjo su jais bendrauti. Visada padėdavo moterims ir rūpinosi jomis. Buvo dėmesingas kaimo žmonėms. Kaimo žmonės jį mylėjo. Buvo pakantus ūkininkų pašaipoms ir elgesiui. Taikėsi prie kaimo žmonių gyvenimo. Skerdžiui nepatiko, kad prie svetimų žmonių iš jo juokiamasi. Gyveno dūminėje pirkaitėje, neturėjo vaikų, buvo našlys. Vincas Krėvė rašo, kad Lapinas buvo vienišas ir norėjo numirti vienas. Skerdžius netiki į Dievą, jis buvo senojo tikėjimo žmogus. Lapinas prieš mirtį bijojo, kad kunigas nepaklaustų apie tikėjimą. Skerdžius buvo laisvas žmogus. Perskaičiuosi Vinco Krėvės apsakymą „Skerdžius“ supratau, kad Lapinas buvo geras žmogus. Jis mylėjo vaikus ir gamtą, rūpinosi visais kaimo žmonėmis.
3. Jonas Biliūnas. ,, Laimės žiburys''
Apsakymą ''Laimės žiburys'' J. Biliûnas parašė, veikiamas 1905 - 1907 m. revoliucijos nuotaikų. Apsakyme ryškiai atsispindi rašytojo tikėjimas, kad tik revoliucinė kova atneš liaudžiai pergalę.
''Laimės žiburyje'' rašytojas pasakoja apie stebuklingą žiburį, pasirodžiusį ant aukšto, stataus kalno. Vienas senelis išaiškina susirinkusiai miniai, kad tas, kuris užkops ant kalno ir ranka palies žiburį, padarys visus žmones laimingus. Tačiau pasiekti kalno viršūnę būsią ne taip jau lengva: baidysiančios šmėklos, o kas išsigąs ir pažiûrės atgal, pavirs akmeniu. Pagaliau tas, kuris pasieks žiburį, ir jį palytės, taip pat pavirs akmeniu, savo mirtimi atnešdamas laimę kitiems. Apsakyme rašytojas pabrėžia, kad kova reikalauja daugybės aukų, bet tos aukos prasmingos: žuvusiųjų draugų drąsa kitų kovotojų širdyse žadina stebuklingą galią , kuri jiems padeda lipti į kalną. Ir štai po daug metų , kritus gausybei aukų , drasuolių miniai šturmuojant kalno viršūnę , saujelei drąsuolių pagaliau pavyksta jį pasiekti ir palytėti žiburį. Ir tada išsipildo senelio pranašystė - visi žmonės tampa laimingais.
4. Marcelijus Martinaitis. ,, Žemės dukra''
Ištrauka...
Man nusibodo, kad balos, amžinai tokios nustebusios, išsižioję vis žiūri į dangų ir, rodos, nieko nesupranta. Trypia jas kas netingi savo guminiais botais raukšlėdami pavandenijusius veidus ratilais, o jos tik spokso aukštyn ir nežino, ką bereiškia tyras, geriamas lietaus lašas tame molio ir yrančių lapų sultiny. Maža nešokinėdavau per jas, tik rodomuoju pirštu vedžiodavau visa apglėbiantį vandenį, drumsdama savo atvaizdą nemandagiame veidrodyje. Jos telkšo tol, kol tampa per vėlu, kol užšąla jų fizionomijos, spoksančios į taip nežinia kodėl mylimą dangų. Kodėl jos šitaip myli, jei jis seniausiai apleido savo dukras? Kam mylėti tėvą, kuris teleido tau eiti, stumtelėjo arba išspyrė ir galiausiai paliko likimo valiai? Kam turėti jį, jei jis neturi tavęs?
Žemė ištikimai globoja balas, maitina povandeniniais vandenimis, prisirpusia ašaromis dirva, tausoja, pavasarį netgi vėl suteikia gyvybę, kad šios galiausiai atsitokėtų, bet ne… Atgimusios iš sąstingio, jos vėl lieka įsiveizėjusios aukštyn, pamiršusios, ant ko visą šį laiką gyveno, kodėl išgyveno. Ištaškysiu visas balas, be gailesčio, išbraidysiu kiekvieną, sukelsiu tokią audrą, jog šios nori nenori bent jau atsigręš viena i kitą, gal susipras, gal pamirš tą buką žvilgsnį į niekur. Nedėkingos svajoklės.
4. Marcelijus Martinaitis. ,, Žemės dukra''
Paskui išeina rūkais, išsisklaido, lyg niekad nebūtų buvę, ir net neatsisveikina su motina, nepadėkoja, neapkabina, nors tiek laiko saugotos, tiek laiko girdytos, bučiuotos. Kaip gali jos atspindėti dangų ir debesis, jei jose ir po jomis dirva, kelias, pieva, žemė?! Mano pasipiktinimui nėra sinonimų, ir pats geriausias šaradų žaidėjas neįspėtu, kokį įsiūtį jaučia vienintelė žemės dukra, atsižadėjusi tėvo ir milijono seserų. Dangus neduoda, jis tik grąžina, ką buvo pasiėmęs.
Man nereikia žydrų svajonių ir pūkuotų laimių, plūduriuojančių ten aukštai, besivaipančių prieš ilgesingai aukštyn akis keliančių mano siaurapročių seserų, bet ne todėl ,jog pykčiau ant dangaus, ne todėl, jog galvočiau apie tėvą, jausčiau nuoskaudą už nemeilę ar nesuvokimą, jog esu, ne todėl. Viskas, ko man reikia, yra čia, po manimi, aplink mane, visur, tik ne virš manęs. Motina mane maitino, girdė, augino ir skatino, gimiau bala, bet išsiliejau į ežerus, virtau upe, įtekėjau į jūras ir susijungiau vandenynais. Viskas tik dėl matančių mano akių, neapakusios širdies, suprantančios, jog mylėti reikia ne svajonę ar susikurtą idealą, o tave globojusias rankas, bučiavusias lūpas ir krūtinę, ant kurios užaugai, iš kurios užsimezgei. Motina yra šventa. Žemė yra šventa.
5. J. Vaičiūnaitės poezija
Vaičiūnaitė laikoma modernia miesto poete. Gatvės, seniamiesčio kiemai ir kiti miesto atributai jai ne mažiau svarbūs ir jaukūs negu gamtovaizdis. Poetė miesto kultūrą sieja su Lietuvos istorijos temomis, mitologiniais siužetais, muzikos, dailės kūrinių sukeltais įspūdžiais. Poetei svarbūs ir vaikystės prisiminimai, gimtieji namai, gaubiami romantinės nuotaikos.

Vaičiūnaitės eilėraščių lyrinis subjektas tiesiogiai nereiškia savo jausmų. Jo išgyvenimai perteikiami per daiktus, žmonių likimus, istoriją ar laiką. Dažname eilėraštyje sukuriama įtampa, nes miesto žmogus kitaip jaučia laiko tėkmę. Vienu metu išgyvenama praeitis ir dabartis, kuriamos vizijos (kokia nors istorija), kupinos šviesos, erdvės, laisvo ir lengvo dvasingumo. Dažname eilėraštyje sukuriama nuojauta, kad yra kažkas nenykstančio, jau nuo amžių buvusio.

Vaičiūnaitė poetinį vaizdą kuria iš detalių, kurios tarsi nesusijusios, bet kelia netikėtų vaizdinių ir emocijų. Jos eilėraščiai nerimuoti, dažnai primena kalbos fragmentą, dialogą ar monologą, pradedami jungtuku ar daugtaškiu, kuriuo neretai ir baigiami. Vaičiūnaitės poezija primena trūkčiojantį, sujaudintą kalbėjimą.


5. J. Vaičiūnaitės poezija
J.Vaičiūnaitės lyrikos žmogus – išdidus, nepriklausomas, laisvas, dažnai “laukinis”, “neprijaukinamas”. Kartu tai gyvenimo meilės žmogus, “pririštas” siūlais prie gyvenimo kasdienybės.
J.Vaičiūnaitei itin svarbi ir istorijos tema. Ji yra parašiusi gražių eilėraščių apie Gediminą, Barborą Radvilaitę, apie Kęstutaičius, Vilniaus universitetą, Kernavę. Vien iš jos kūrybos galėtume susidaryti poetinę Lietuvos istoriją. Tautos praeitis eina kartu su dabartimi, jos pėdsakai gyvi matančiam ir girdinčiam. Būtent garsinis pavidalas, meistriška instrumentacija išskiria J.Vaičiūnaitę iš kitų poetų. Jos eilėraščiuose jaučiama ir itin stipri praeities, istorijos gyvybės jėga.
J.Vaičiūnaitė pastebi kasdienybės, buities smulkmenų grožį, kuris atsiveria staiga, kaip praregėjimas, eilėraščiuose mini daug aplinkos daiktų. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka paprasčiausi, kasdieniški daiktai (kavinukas, motinos siuvamoji mašina, balkone padžiauta suknelė, nudažytos kojinės…) tampa poezija.
Istorija Vaičiūnaitės eilėraščiuose ne aprašoma, o išgyvenama. Rašydama apie asmenybes, poetė irgi renkasi ne didžiąsias centrines figūras, o savo žmogišku likimu ją sudominusius šešėly likusius asmenis.


5. J. Vaičiūnaitės poezija. Eilėraštis ,, Raudonoji lelija''
Iš pavadinimo galima spręsti, apie ką bus kalbama tekste. Raudonoji lelija – gėlė, pražystanti dideliu raudonu žiedu. Paprastai lelijos yra baltos, tačiau ši ne bet kokia – raudonoji. Raudona spalva simbolizuoja meilę. Iškalbinga ir trečioji eilutė. Ja išsakoma priežastis, dėl ko lyrinis „aš“ apleidžia vienuolyną: iš kančios gimus meilė verčia išsilaisvinti – raudona taškuota lelija – tai „kančioj prasiskleidus ugnis“. Mintis lieka nelabai išbaigta, paliekama paslaptis, vedama iki kulminacijos, arba, tiksliau tariant, problemiškų eilėraščio eilučių.Palaipsniui nusakomas ir kalbėjimo laikas bei lyrinio subjekto vidinė būsena: „Grėsmingai sutemos sėlina <…> siaurėja šviesa“ – žemę gaubia vakaras, artėja naktis. Eilėraščio žmogus silpsta, tačiau ne šiaip nuo kažko, silpnumas apima nuo kaitros ir nuo sopulio. Kulminacinėmis eilutėmis galima įvardyti šias: „Kodėl tu taip švelniai ėmei ją – tą nuodingą svaiginančią gėlę?..“ nors ir atsakymo nereikalaujama, bet problema ryškėja- šias eilutes galima interpretuoti kaip kreipimąsi į save, o ne į kažką kitą, klausiant, kodėl pamilstama. Klausimu grįžtama į praeitį, kada ir skleidėsi raudonoji lelija – meilė, kuri ne tik svaiginanti, bet ir nuodinga. Tačiau užbaigiama lyrinio subjekto grįžimu į vaikystės namus, kuri iškyla kaip prisiminimas apie pačią vaikystę namai palikę tušti, šalti, niūrūs, „ten tik vėjas ir daugiau nieko. Dar bandoma kalbėtis su namais, bet jie nebylūs: „išgirstu nuplasnojant balandį…“ – baltą, šviesų, kaip ir pati vaikystė, kuri jau nesugrįš.
5. J. Vaičiūnaitės poezija. Eilėraštis ,, Kavinė su balandžiais ''
Kavinė – dažnai sutinkamas vaizdinys J.Vaičiūnaitės kūryboje. Tad jau pačiame šio eilėraščio pavadinime atrandame erdvės įvardijimą. Tai vidinė erdvė, pakankamai išsamiai atskleista, pro kurios langą matosi panoraminis miesto vaizdas. Tačiau čia neįvardinta, kokiame mieste autorė rado šia kavinę, bet iš “geležinkelio” bei “turgaus” nuorodų galima spręsti, jog tai – Vilnius. Laikotarpis- žiema, tai rodo šios detalės: “apsnigta troleibusų stotelė”, “apšarmojusių sparnų rytinis šnaresys”, “sniego plunksna”. Reikšminga bei balandžio simbolinė prasmė. Balandis simbolizuoja tiek romumą, tiek meilę, tiek baimingumą bei plepumą. Plepumo užuominų galime rasti bei šiame konkrečiame kūrinyje “ten išgirdau balandžių ulbavimą”. Simbolių turtais pasižymintis eilėraštis “žadina” mūsų vaizduotę, kūrybiškumą, skatina fantazuoti bei interpretuoti.Eilėraštyje “Kavinė su balandžiais” radome visa, kas būdinga J.Vaičiūnaitės kūrybai – miesto poetizacija, kontrastinga veiksmo erdvė, poetinis melodijos elegantiškumas, grožio pajauta kasdienybėje, pasaulyje, sukurtame žmogaus. Nors tai- modernus eilėraštis, visa čia yra susieta bei paaiškinta. Tai rodo poetės profesionalumą bei neabejotiną talentą.
6. Aido Marčėno poezija. Eilėraštis ,,Pirmosios šalnos naktis''
Pavadinimas „Pirmosios šalnos naktis“ suteikia niūrią nuotaiką: šalna – gąsdinantis laikas, akimirka, kai kažkas pasikeičia, nutrūksta augalų gyvenimas. Šalnos- tikrojo rudens pranašas. Ruduo gyva veda į negyvą. Gamta susitaiko su mirtim...
Nakties vaizdas primena V.Mykolaičio – Putino ,, Pasaulį tarp dviejų aušrų'', J.Juškaičio kūrybos „Dieviško liūdesio naktį“. Eilėraštis sukurtas kaip itin sudėtingas pasaulio regėjimas. Visas eilėraštis skamba monotoniškai, tarsi atsigręžiant i vaikystę, išgirstant, kaip sekamos pasakos ar niūniuojama lopšinė. Lyrinis „aš“ yra kažkas, kuris naktį bando suprasti save, klauso, mato, jaučia. Lyrinis subjektas nepasirodo, neaišku, kas jis yra. Tas kažkas gali būti kiekvienas mūsų. Stebinčiojo pozicija yra neutrali.
Akcentuojamas dabarties laikas – ,, lietus atsidūsta'', ,, žvaigždynais ateina naktis''. Kalbama apie svajonių praradimą, laiką, skirta apmąstymams.
Bendrasis vaizdas yra ir vizualinis (regimasis), ir akustinis (girdimasis). Vizualinį vaizdą kuria dangiškosios ir žemiškosios gamtos fonas: žolynais nuplaukęs lietus, skruzdėlynan paklysta skruzdė, krentanti i žemę šalna. Akustinį vaizdą autorius leidžia pajusti eilėraštyje pavartodamas vaizdingus veiksmažodžius. Skaitytojas girdi, kaip žvaigždynais ateina naktis, kaip atsidūsta lietus, kaip smuikuoja žiogelis.
6. Aido Marčėno poezija. Eilėraščių iš poezijos rinkinio ,,Pasauliai'' apibendrinimas
Įprasta, kad poetas sukuria vientisą, nedalomą pasaulį. Aidas Marčėnas šiame poezijos rinkinyje viename pasaulyje jau nebetelpa. Ir kiekvienas pasaulis savaime reikalauja atskiro skaitymo. Gali pasirodyti, jog knyga, kurioje egzistuoja ne vienas ir netgi ne du pasauliai, nėra vientisa, kad tai- tiesiog kelios knygos, sudėtos į vieną leidinį, tačiau taip nėra. A. Marčėno pasauliai egzistuoja ne vienas šalia kito, bet kartu ir vienas kitame, juos jungia tas pats objektas, tiktai stovintis įvairiuose laiko ir erdvės taškuose. Neretai šie pasauliai susipina ir atskiruose rinkinio tekstuose. Ypač dažnai į dabarties (realiosios ar poetinės) pasaulį įsiveržia vaikystės pasaulis. Įsiveržia natūraliai, taip, kad jame galima egzistuoti, veikti, vienu metu būti čia, ir ten.
Objektas jaučiamas vietoje, nors ir tas pats per visą rinkinį, akivaizdžiai išsiskaidęs, nevientisas. Čia jis vaikas, čia paauglys, čia žinomas poetas. Tačiau visuomet jaučiamas ir stebėtojas, stovintis kažkur virš visų įvairiausių objekto būsenų. Įtampa atsiranda, kai realusis pasaulis transformuojamas į poetinį pasaulį. Iš čia ir tas susidvejinimas. Netgi pats kūrybos procesas stebimas kažkur iš šalies (,, Kūrybos'').
Apskritai kūryba, poezija – viena svarbiausių rinkinio temų. Kūrybos motyvas vienaip ar kitaip paliečiamas daugumoje tekstų. Dažniausiai A. Marčėnas savo ir kitų dalyvavimą literatūroje suvokia su didele ironijos, kartais netgi sarkazmo doze (eilėraščiai „Dar jums pasivaidensiu“, „Poezijos pavasaris“, „Na ir ką“, „Tarptautinis forumas“, „Burbulas“).
7. Bronius Radzevičius. ,, Žmogus sniege''
Berniukas nori būti vyru. Tėvas išdidus, nepataikauja išsipuošusioms viešnioms, jis „užsiėmęs“ – visą apsakymo laiką veja virves, – todėl siunčia į kelionę sūnų. Sūnus įsižeidžia – jo nė neklausia, ar nori važiuoti. Berniukas apaunamas tėvo veltiniais, jis energingai vadovaus kelionei. Įsiropštęs į roges jis paragina kitus paskubėti.
Jau į priekį važiuodamas berniukas įsivaizduoja, kaip pasigirs pusbroliui, kad vienas buvo miestelyje. Iki tol didžiausias vyriškumo įrodymas – leidimasis slidėmis nuo kalno.
Pasakotojo mintys ima trūkinėti – rami kelionė migdo? Draugų būry žvarbūs pavakariai nebaugūs, ypač kai matai savo trobos dūmą. Jaukumo, namų artumo ir šilumos prisiminimas bene vienintelį kartą sukelia malonų sniego laukų palyginimą su motinos kočiojamomis paklodėmis, „kurios taip gardžiai kvepia“, tačiau lydintis pavojaus jutimas kreipia vaizdinius kiton pusėn.
Pamąstymas apie žmones kaip žvėris berniukui primena dar vieną gyvenimo epizodą, kuris apsakyme šmėkšteli per daug neatkreipdamas į save dėmesio, ši tema tarsi toliau vystoma.
Atgal važiavo lėtai. Pamažu ima snaudulys – sakiniai darosi trumpi, kapoti: „Mišką pasieksiu pritemus. Netrukus sužibo žvaigždės.“ Metaforiška asociacija – sniegas girgžda kaip krakmolas – vėl perkelia į namų aplinką. Kelionė baigiasi, jis jaučiasi turįs teisę „...įvirsti į trobą, kaip įvirsdavo iš tolimos kelionės sugrįžęs tėvas“.

7. Bronius Radzevičius. ,, Žmogus sniege''
Vaiko sąmonėje speigas ir pūga susipina, žiemos vaizdas sutirštinamas. Kitoje pastraipoje tai vėl bus pakartota: Begaliniuose dangaus plotuose stingo žvaigždės, ir jų smulkios šukelės žvilgėjo ant lygaus, dar niekieno neišmindžioto sniego. Ausyse švilpė vėjas, švilpė pūga. Kad toks apibūdinimas nėra teisingas, aišku iš bekojo žmogaus replikos: „Ne taip šalta, vaikel, tik pūga...“ Įsivaizduojamame pokalbyje namie, ginčijantis su seserimi, aišku, bus garsiai šnekama apie jo vyrišką poelgį, neabejotinai jį parems tėvas, motina: „Kad vyras. Jis iš toli sugrįžo, vienas, naktį.“
Prozos kūrinio gilumoje tarsi glūdi poetinis kūrinys; čia galima tik pridurti, jog šitos poetinės struktūros kartais gali būti sureikšminamos, iškeliamos į teksto paviršių.
8. Biblija. Pasakojimas apie nupuolimą: pikto kilmė
1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“ 2 Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. 3 Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“ 4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! 5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas,[i1] kuris žino, kas gera ir kas pikta“. 6 Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. 7 Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.

8 Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių. 9 Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ 10 Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau“. 11 {Dievas} jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ 12 Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“. 13 VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“. 14 VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui:


8. Biblija. Pasakojimas apie nupuolimą: pikto kilmė
„Kadangi tu taip padarei,

esi prakeiktas

tarp visų gyvulių ir

tarp visų žvėrių.

Ant pilvo šliaužiosi

ir dulkes ėsi

visas savo gyvenimo dienas.

15 Aš sukelsiu priešiškumą

tarp tavęs ir moters,

tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;

jis kirs tau per galvą,

o tu kirsi jam į kulną“.[i3]

16 O moteriai jis tarė:

„Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, –

skausme gimdysi vaikus, –

bet aistringai geisi savo vyro,

ir jis bus tavo galva“.

17 O žmogui jis tarė:

„Kadangi tu paklausei savo žmonos balso

ir valgei nuo medžio,

apie kurį buvau tau įsakęs:

'Nuo jo nevalgysi!' –

tebūna už tai pasmerkta žemė, –

triūsu maitinsies iš jos

visas savo gyvenimo dienas.

18 Erškėčius ir usnis tau ji želdins,

maitinsies laukų augalais.

19 Savo veido prakaitu valgysi duoną,

kol sugrįši žemėn,

nes iš jos buvai paimtas.

Juk tu dulkė esi

ir į dulkę sugrįši!“

20 [i4] Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina. 21 VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė.

22 Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ 23 Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas. 24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją[i5] – kelio prie gyvybės medžio saugoti.
8. Biblija. Palyginimai apie Dievo karalystę žemėje. Palyginimas apie sėjėją
Įžanga

1 Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. 2 Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. 3 Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais.

Palyginimas apie sėjėją

Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti.4 Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. 5 Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. 6 Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. 7 Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. 8 Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. 9 Kas turi ausis, teklauso!“

Aiškinamas palyginimas apie sėjėją

18 „O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. 19 Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. 20 Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. 21 Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. 22 Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. 23 Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.
8. Biblija. Palyginimai apie Dievo karalystę žemėje. Palyginimas apie talentus


Palyginimas apie talentus

14 „Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. 15 Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. 16 Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. 17 Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. 18 O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

19 Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. 20 Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: 'Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis'. 21 Šeimininkas atsakė: 'Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' 22 Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: 'Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du'. 23 Šeimininkas tarė: 'Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' 24 Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: 'Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. 25 Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo'. 26 Šeimininkas jam atsakė: 'Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. 27 Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. 28 Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. 29 Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. 30 Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
8. Biblija. Ištraukų paaiškinimai
Ištraukos iš Senojo Testamento Pradžios knygos- pasakojimas apie nupuolimą; pikto kilmė:

Atsispirti pagundai ir blogiui nelengva, o kartą blogai pasielgęs gali netekti dabartinio gero gyvenimo; tačiau prieš Dievą visi lygūs- žmonės pasimoko iš savo klaidų ir tų pačių nebedaro, tačiau laimės paukštę sunkiau susigrąžina.


Ištraukos iš Naujojo Testamento Evangelijos pagal Matą- palyginimas apie sėjėją:

Tas, kuris girdi žodį ir jo nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlis prie kelio. Pasėlis ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį. Pasėlis geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių, priklausomą nuo paklusnumo ir supratimo.



Ištraukos iš Naujojo Testamento Evangelijos pagal Matą- palyginimas apie talentus:

Ką pelnysi, tą ir turėsi- kiekvienas, kuriam yra duota kažkas gera, jei jis stengiasi ir dirba, bus atlyginta su kaupu, o tam, kuriam gero duota, o jis nesistengia, bus atimta tai, ką jis turi, Darbštūs žmonės gali pelnyti sau geresnį gyvenimą savo kruopščiu darbu ir pastangomis, o tinginiai, nieko neveikdami gali ir prarasti tai, ką turi, nedėdami jokių pastangų ir nesirūpindami dėl savos ateities.
9. Rėjus Bredberis. ,, Akies mirksniu''
Ray Bradbury – vienas iš garsiausių šio šimtmečio rašytojų. Tai Amerikos pasakotojas, burtininkas ir nuostabių apsakymų kūrėjas.
„Akies mirksniu“ – tai stebuklų, šilumos, meilės, užslėptos romantikos ir netikėtumų pripildytas apsakymų rinkinys. Jame ir keistas psichologas-povandeninio laivo kapitonas, ir senas plentas, kuriuo seniai niekas nevažinėja, ir įsimylėjusi moteris pievelėje, senukai trokštantys vienas kito mirties, pirmas bučinys ir dar daug kitų keistų, bet taip savų kūrinių. Pažvelgus giliau, randame daugybę jausmų, atrodo, taip pažįstamų – ašaros, laimė, džiaugsmas, nustebimas, užuojauta, ilgesys, neapykanta, širdgėla, nostalgija – praeityje ir dabar... Kuo jie man pasirodė išskirtiniai iš kitų – tuo, kad juose daug fantastikos ir neįtikimų dalykų, tačiau jie visi kilo iš realybės. Pabaigos žodyje rašytojas atskleidžia paslaptį, iš kur visa tai, ką skaitome. Ir tie, kurie vengia fantastikos, čia ras malonių akimirkų sau. Jaukus ir stebuklingas apsakymų rinkinys.
10. Homeras. ,, Odisėja''
Pirmasis Homero epas- ,,Iliada” yra apie Odisėjo nuotykius, vykstant iš Trojos karo, o ,,Odisėja”- apie grįžimą namo.

,,Odisėjoje” Odisėjas pagaliau išleidžiamas namo. O tuo metu jo namuose karaliauja įvairūs jaunikaičiai, trokštantys Odisėjo žmonos Penelopės rankos (kadangi visi nusiteikę, kad jis- žuvęs). Jie eikvoja turtus, be perstojo puotauja. Bet Penelopė vis dar liūdi dėl vyro ir nebesitiki jo pamatyti. Jos sūnus Telemachas tiki tėvo sugrįžimu. O kai jų kelyje pasipainioja deivė Atėnė, viskas pradeda eiti tik geryn…

Taip pat ,, Odisėjoje'' nagrinėjamos (klasikinio antikos veikalo ,, Iliados'' tęsinio) atsiradimo aplinkybės, keliamas jų autoriaus Homero egzistavimo klausimas. Daugumai istorijos apie Trojos karą ir jų herojai – narsusis Achilas, Odisėjas ir Penelopė, kiklopai, gražioji Trojos Helenė, įnoringieji dievai – jau puikiai pažįstami. Šių mitinių herojų nuotykių tęsinį ir aprašo Homero epas ,, Odisėja''.
11. A. Konan Doilis. ,, Užrašai apie Šerloką Holmsą''
Tai- detektyvinių apsakymų rinkinys, kuriame Šerlokas Holmsas ir jo senas bičiulis- kolega daktaras Vatsonas nagrinėja itin įdomias bylas, nužudymus ar kitus painius nutikimus ir bando daryti prielaidas, kurios dažniausiai būna kaip pirštu į akį teisingos.
Doilis parašė keturis romanus ("Baskervilių šuo", "Baimės slėnis", "Keturių ženklas", "Raudonoji studija") ir penkiasdešimt šešis apsakymus apie Šerloką Holmsą. Garsiausias iš romanų turbūt "Baskervilių šuo", puikiai derinantis detektyvo, mistikos ir siaubo romano gijas. Kaip puiku ir kartu šiurpu skaityti apie Devonšyro pelkes, senovinį Baskervil-holą, rūką ir baisųjį šunį, žudantį Baskervilių giminės palikuonis. Iki paskutinių puslapių įtemptai tikimės, kad Holmsas ir Vatsonas sustabdys nusikaltėlį bei išgelbės Henrį Baskervilį iš pragariškų spąstų."Raudonoji studija", "Baimės slėnis" ir "Keturių ženklas" atskleidžia Doilio potraukį egzotiškoms šalims. Dalis romanų veiksmo vyksta Amerikoje ir Indijoje. Deja, egzotiškosios romanų dalys priartėja prie amerikietiško detektyvo-trilerio ir pigių Indijos aprašymų, kurie nėra tokie įdomūs kaip Šerloko Anglija. Vagių, žmogžudžių ir šnipų Anglija, kurioje aukštas luomas dar nereiškia aukštos moralės ("Tuščias namas"), tačiau kurioje žmonės taip pat žmogiškai klysta ir blogina savo gyvenimą, bandydami slėpti savo klaidas ("Išbalęs kareivis", "Trys studentai").
11. A. Konan Doilis. ,, Užrašai apie Šerloką Holmsą''
Šerlokas teigia, kad jis niekada nepasiduoda emocijoms, tačiau jo veiksmai paneigia žodžius. Nevadinsiu jo didžiu moralistu - detektyvų istorijoje yra seklių, daug giliau žvelgusių į žmonių sielas, bet Holmsas pakankamai perprato žmones, kad suvoktų, kada nusikaltėliui tereikia atleisti ("Baimės slėnis", "Keturių ženklas"), o kada vienintelis sprendimas - mirtis nuo jo paties paspęstų pinklių ("Marga juosta"). Holmsas taip pat atidžiai stebi nukentėjusiuosius: kai kurie iš jų nusipelno jo pagarbos ("Šokantis žmogus", "Sasekso vampyras"), kai kurie tik paniekos ("Toro tiltas", "Skandalas Bohemijoje").Rašant apie Holmsą, negalima pamiršti dviejų daktarų: Šerloko prototipo, Doilio mokytojo daktaro Josepho Bello, kuris, kaip ir Holmsas, stebindavo studentus aštriu loginiu mąstymu, deduktyviniu metodu nustatydamas smulkmenas apie pacientus, bei daktaro Vatsono, kuris ne tik pasitarnauja klausydamas ir aptardamas Šerloko samprotavimus, bet ir kartu su Holmsu lenda į keisčiausias avantiūras. Galbūt tai skamba lėkštai, bet genijams reikia auditorijos, reikia postūmio, kuris įkvepia juos, ir Vatsonas yra vienas iš tinkamiausių šiam vaidmeniui žmonių.Kaip galima pastebėti iš egzotiškųjų romanų įtarpų, Doilis linko į, jo nuomone, "rimtesnę" literatūrą. Didžiulis Holmso populiarumas slėgė rašytoją, nebenorintį daugiau šerlokianos. Autorius nužudė Šerloką, nepaisydamas fanų. Bet tai nenumalšino detektyvo mėgėjų ir Doilis buvo priverstas ne tik parašyti garsiausiąjį romaną apie Holmsą ("Baskervilių šuo"), bet ir prikelti seklį iš numirusiųjų.
Šį kūrinį skaičiau ne iš malonumo, o tiesiau pasakius, iš pareigos perskaityti, nes nei pavadinimas, nei pati kūrinio apimtis toli gražu neviliojo maloniam skaitymui vėlyvą vasaros vakarą. Tačiau nenusivyliau perskaičiusi ,, Gražiną''' ir net nutariau apibendrinti šį kūrinį keliais sakiniais:

Adomo Mickevičiaus epinė poema “Gražina” vaizduoja didvyrišką Lietuvos praeitį ir jos žmones.

Adomas Mickevičius siekė atkurti didvyrišką Lietuvos praeitį, norėjo išbandyti savo talentą nauju žanru, kuris priminė vadinamajį gotikinį romaną, perdėtai vaizdavusį viduramžių pilis, paslaptingus nuotykius ir aistringus herojus.
Poemos siužetas nukelia į ūkanotą, grėsminga nuotaika alsuojančią viduramžių pilį, kurioje susijungia dvejonės, pasiryžimas, meilė, pavydas ir įniršis. Veiksmas vyksta tais laikais, kai riteriai žygiavo kovoti su kitataučiais, tuo metu, kai Lietuvoje apie vokiečius kryžiuočius buvo kalbama su panieka ir neapykanta.
Kūrinyje susipažįstame su trimis literatūriniais personažais, apie kuriuos istoriniai tekstai nieko negali pasakyti: tai – Liutauras, Gražina ir Rimvydas. Šie žmonės nebuvo išgalvoti, teko pakeisti tik vardus ir gyvenamąją vietą. Autorius poema kūrė taip pasišventęs šiam reikalui, jog tartum būtų Gražinos ir Liutauro amžininkas.


12. A. Mickevičius. ,, Gražina''
Liutauras – Naugarduko kunigaikštis. Jis, kaip ir visi nekenčia kryžiuočių, bet trokšta nukauti savo konkurentą Vytautą ir padaro didelę klaidą. Atsiviliojęs kryžiuočius prie pat pilies, po konflikto tarp tauraus patriotizmo bei savų interesų, sielvartauja netekęs žmonos mūšyje, kuri traukė Liutaurą iš bėdos, šoka į liepsną, kur deginamas Gražinos kūnas.

Gražina, Liutauro žmona – geraširdė moteris, kuri moka patarti savo vyrui. Turėdama gerą bruožą – gebėjimą savarankiškai spręsti ir elgtis kaip sako sąžinė, eina prieš Liutauro valią.
Mūsų pagrindinė herojė, nepatenkinta vyro naivumu apsirengia kunigaikščio šarvais, stoja į mūšį už krašto gerovę ir miršta. Tai įrodo, kad moteris nešioja jausmų vėrinį, kuriame ryškiausiai žiba tėvynės meilė.

„Gražinoje“ vaizdžiai aprašytas Rimvydo, paveikslas. Senolis visa širdimi atsidavęs tėvynei, puikiai supranta situaciją ir jam nepriimtina net laikina sąjunga su priešais – „Nesusijungs vanduo su ugnimi“. Susitaręs su Gražina, Rimvydas bando Liutaurą įkalbėti susitaikyti su Vytautu dėl Lietuvos gerovės bei vyti kryžiuočius lauk.

Mano nuomone, kūrinyje yra išaukštintas patriotizmas. Ir tai yra puiku! Labiausiai nustebina, kad kitatautis rašytojas Adomas Mickevičius taip gilinasi ir visa širdimi atsiduoda kitai valstybei. Kūrinys remiasi Lietuvos istorija, o tai kad jis perteiktas kaip poema – yra sueiliuotas, mano požiūriu įgauna labai didelę vertę.

Pabaigoje miršta mūšyje dalyvavusi Liutauro žmona Gražina, kuri palaikoma Liutauru, tačiau begalinio sielvarto apimtas, paskutinę akimirką, degant ant laužo žmonos palaikams, Liutauras nusprendžia ir pats atimti sau gyvastį, pranykdamas laužo liepsnose su Gražina bei palikdamas savo kraštą be puikaus valdovo.
12. A. Mickevičius. ,, Gražina''
Knyga „Romeo ir Džuljeta“- apie meilę, dviejų įsimylėjusių paauglių nelaimingą meilę, meilę iš pirmo žvilgsnio.
Romeo yra iš garsios Montekų šeimos. Džuljeta taip pat yra iš garsios Kapulečių šeimos. Šios dvi šeimos yra pagarsėjusios savo nesutarimais. Jos nuo senų laikų ginčijasi, žudo vieni kitus, o paskui keršija. Garsėja ir tuo, kad abi šeimos- labai turtingos.
Iš pradžių Romeo įsimyli vieną labai gražią merginą, vardu Rozalina. Bet tai- tiesiog meilė be atsako. Nusivylimas meile be vilties.

Kai Romeo sužino, kad Kapulečių šeimoje vyksta puota, kurioje bus daug gražių merginų, jis nusprendžia, kad vertėtų ten pabuvoti. Jis galvoja, kad ten sutiks gražesnę merginą negu Rozalina, ir ją įsimylės. Taigi Romeo su savo tarnu nusprendžia eiti į puotą.
Puotoje Romeo susitinka Džuljeta ir jie įsimyli vienas kitą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Puotai pasibaigus, Romeo išdrįsta perlipti aukštas sodo sienas, kad patektų prie Džuljetos lango. Džuljeta tuo tarpu rymoja balkone, ir pasakoja žvaigždėms, kaip ji pamilo Romeo iš pirmo žvilgsnio. Tuomet Romeo prisipažįsta girdėjęs Džuljetos kalbą ir abu prisipažįsta vienas kitam meilėje. Ilgai jie šnekučiuojasi ir net kitą dieną suplanuoja savo vestuves.

Kaip suplanavo taip ir įvyko. Kitą dieną jie slapta susituokė .Bet tą pačią dieną įvyko dar kai kas… Romeo nužudė Tebaldą- Senjoros Kapuleti sūnėną. Džuljetai jis buvo kaip brolis.Ir už tai Romeo kunigaikščio sprendimu turėjo būti ištremtas iš Veronos. Prieš išvykdamas iš Veronos, Romeo dar aplankė Džuljetą, ir atsisveikino su ja.
Fra Lorencas-vienuolis pranciškonas padėjo Romeo apsiprasti su ta mintimi, kad bus ištremtas ir pažadėjo jam, jog praneš, kas naujo Veronoje ir kaip laikosi jo mylimoji Džuljeta.
13. V. Šekspyras. ,, Romeo ir Džiuljeta''
Džuljetos tėvas labai mylėjo savo vienturtę dukrą ir stengėsi jai surasti kuo tinkamiausią jaunikį. Kitą dieną po Romeo ištrėmimo tėvas Džuljetai pranešė žinią, kad ji turi tekėti už žavaus, protingo ir turtingo jaunikio Pario. Džuljeta sunerimusi išskubėjo pas Fra Lorencą ir klausė jo patarimo. Fra Lorencas davė jai gėrimo, kurio išgėrus Džuljeta turėjo atrodyti kaip mirusi ir po dviejų dienų pabusti. Džuljeta išgėrė šį gėrimą, kad nereikėtų tekėti už Pario, ir visi pagalvotų, kad ji mirusi. Fra Lorencas turėjo apie tai pranešti Romeo, kad jis išgirdęs paskalas nepagalvotų, kad Džuljeta iš tikrųjų mirusi.

Ankstų rytą Džuljetos tėvai labai nustebo radę ją negyvą, bet su tuo susitaikė ir norėjo ją palaidoti kaip pridera. Paguldė ją į karstą ir nunešė į požeminį rūsį, kur buvo laidojami visi Kapulečių giminaičiai.
Romeo negavo žinios iš Fra Lorenco ir išgirdęs šnekas apie mylimosios mirtį, pagalvojo, kad ji iš tikrųjų mirusi. Tai sužinojęs Romeo liepė savo tarnui greitai arklius kinkyti, o pats tuo tarpu nubėgo pas vaistininką ir nusipirko sau nuodų. Nujojęs prie požemio, kuriame gulėjo Džuljeta, Romeo įsakė tarnui neiti į vidų ir laukti jo lauke. Požemyje Romeo sutiko Parį ir jie susikovė. Nugalėjo Romeo, o Paris žuvo nuo Romeo kardo. Tuomet pabučiavęs Džiuljetą Romeo išgėrė nuodus ir mirė.

Fra Lorencas nujausdamas kažką negero atskubėjo į požemį. Požemyje rado jau negyvus Romeo ir Parį. Tuo metu prabudo Džuljeta ir pamačiusi negyvą savo vyrą, pasiėmė durklą ir nusižudė. Įėję į požemį sargybiniai pamatė negyvus Parį, Romeo ir Džuljetą. Sargybiniai apie tai pranešė Montekų ir Kapulečių šeimoms.
Montekų šeimai tai buvo didžiulis smūgis, iš pradžių Romeo ištrėmimas, o dabar jo mirtis.
Po šio įvykio susitaikė Montekių ir Kapulečių šeimos. Jie labai gailėjosi, kad nežinojo anksčiau nei apie Romeo ir Džuljetos meilę. Tėvai pažadėjo vieni kitiems, kad pastatys auksines Romeo ir Džuljetos statulas pačiame Veronos viduryje.

Štai kokia liūdna Romeo ir Džuljetos meilė. Nusižudė vienas dėl kito nežinodami tiesos. Tai tik įrodo, kad meilė yra labai stiprus ir netgi pavojingas jausmas.
13. V. Šekspyras. ,, Romeo ir Džiuljeta''
Šioje knygoje pasakojama apie burtininko mokiniu tapusio vaikino Krabato gyvenimą užburtame malūne, apie draugystę, meilę, norą būti laisvam.

Problema išties nevaikiška, ir pati istorija -ne koks švelnus siaubelis, kuris truputėlį pašiurpina, jog paskui galėtum nusijuokti palengvėjusia širdimi. Joje gyvenimas nepagražintas, neparausvintas, daug liūdesio bei melancholijos, Istorija pasakoja apie keturiolikmetį našlaitį Krabatą, tarp Naujųjų metų bei Trijų karalių su draugais Trijų karalių rūbais keliaujantį iš kaimo į kaimą bei neatsispiriantį magiškai jėgai, verčiančiai likti jį Juodosios mokyklos mokiniu Kozelio raisto malūne. Pas malūnininką, jo poną bei mokytoją dirba bei Slaptųjų menų mokosi dvylika gizelių (mokinių/padėjėjų). Kiekvienų Naujųjų metų naktį vienam iš jų lemta mirti - vietoj mokytojo, kuris šitaip išlošia dar vienus gyvenimo metus. Krabatui visa tai ima aiškėti bet besibaigiant pirmiesiems metams, patyrus pirmąją, artimiausio draugo bei užtarėjo- Tondos mirtį. Turės prabėgti nemažai laiko, kol jis įgys jėgų bei drąsos susiremti su burtininku, kol jo protas suvaldys aklą pyktį, kol jis susivoks pasaulyje bei išmoks priimti draugystės bei meilės ištiestą ranką. Mat galiausiai blogį įveiks ne kokie nors herojaus burtai ar grasinimai, dar gudresni už mokytojo, bet jo paties valia, draugo pagalba bei - svarbiausia -mylimosios, giesmininkės, pasiaukojimas. Tačiau Krabatas sumokės už tai tuo, ką turi: atsisakys visų išmoktų burtų, jų teikiamos galios, lengvo bei nerūpestingo gyvenimo. Galiausiai jis liks paprastas malūno gizelis (padėjėjas).


14. O. Proisleris. ,, Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne''
O.Proislerio Krabatas - daugiasluoksnis kūrinys- skirtingo amžiaus bei skirtingos patirties skaitytojas jį perskaitys skirtingai. Knyga apie mirties baimę, apie žmogaus mėginimus ją įveikti, pergudrauti mirtį. Begyvendamas Kozelio raiste, Krabatas vis aiškiau jaučia, jog malūnas - tai mirties vieta, jog mirties baimė užvaldžiusi visus jo likimo brolius, jog ir jį patį ji vis labiau kausto. Dar daugiau-ši baimė pakirtusi bei burtininką malūnininką: apimtas vienintelio troškimo - išlikti nemirtingam, jis sudaro sutartį su nelabuoju bei be pasigailėjimo vieną po kito aukoja savo mokinius. Tam jam ir reikia burtų - jog galėtų lemti, kam gyventi, o kam jau mirti. Nors niekas malūne nekalba nei apie mirusiuosius, nei apie mirtį, mirties baimė tvyro visur, visi čia jos vergai. Neatsitiktinai šia baime malūnininkui lengviausia užkrėsti jautrias bei imlias paauglių sielas, ypač kai jie, kaip Krabatas, bręsta visai vieni, neturėdami į ką atsiremti, patys ieškodami savo gyvenimo kelio. Neatsitiktinai mokytojo jiems ginte užginta arčiau susipažinti su mergaitėmis. Neatsitiktinai mokytojas akylai stebi, jog neužsimegztų draugystė tarp pačių gizelių. Stebi bei prasikaltusius baudžia griežtai - mirtimi. Čia bei iškyla dilema: ar būti, bijant mirties bei paklūstant, ar būti tam, jog gyventum, tačiau dėl kito - draugo ar mylimosios. Paskutiniame romano epizode giesmininkė, paklausta, kaip jai pavyko užrištomis akimis išskirti Krabatą iš kitų gizelių, atsako „Aš jaučiau, jog pats bijai. Bijai dėl manęs..." Taigi Krabatas jau buvo apsisprendęs- jis jau turėjo tai, kas jam buvo svarbiau kaip jo paties gyvenimas be mirtis, ir jam daugiau nieko nereikėjo.
14. O. Proisleris. ,, Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne''
Tai- nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų, gyvenimu besidžiaugiantį berniuką, kuris savo juoku bando nugalėti visus gyvenimo sunkumus. Ryškūs veikėjai, intriguojantis siužetas, lengvi, paprasti ir kiekvienam suprantami pagrindinio herojaus samprotavimai, kas gyvenime svarbiau – turtas, valdžia ar mokėjimas juoktis. Ši knyga atskleidžia nuostabią mintį, kad juokas daro mus stiprius ir laisvus.
15. Dž. Kriusas. ,, Timas Taleris, arba Parduotas juokas''
Full transcript