Loading presentation...

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

Make your likes visible on Facebook?

Connect your Facebook account to Prezi and let your likes appear on your timeline.
You can change this under Settings & Account at any time.

No, thanks

Dekolonizacija

No description
by

Sofija Gv

on 10 January 2015

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of Dekolonizacija

Dekolonizacija
Kokios buvo šio proceso prielaidos ir varomosios jėgos?
Daug kolonijų tikėjosi gauti nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau savarankiškumo jos nesulaukė.

Dekolonizacija buvo ilgas istorinis procesas.
Dvi kolonijinės valstybės –
Prancūzija ir Didžioji Britanija
– buvo išsekintos po karo,o naujos supervalstybės –
JAV ir Sovietų Sąjunga
– nusistačiusios prieš kolonijų sistemą.
Po Antrojo pasaulinio karo kolonijos turėjo į ką lygiuotis. Indija
išsivadavo iš britų, o Indonezija iš olandų. Be to Kinija, įvykdžiusi revoliuciją, iškilo kaip naujas pavyzdys.

Lemiamą reikšmę suvaidino pačių kolonijinių valstybių požiūris į kolonijų išsivadavimą.

Nelebai skausmingai šis procesas vyko britų kolonijose, nors ir sukilo problemų šalyse, kuriose buvo daug baltųjų kolonistų –
Kenijoje ir Rodezijoje(Zimbabvė).


Prancūzija
, atvirkščiai, nerodė didelio noro paleisti savo kolonijas. Šaliai reikėjo vėl susigrąžinti didžiosios valstybės vardą, o kolonijos buvo svarbios Prancūzijos ekonomikai.

Prancūzija kariavo kruviną karą
, norėdama išlaikyti savo kolonijas I
ndokinijoje ir Šiaurės Afrikoje
. Tą patį darė
Olandija Indonezijoje.

Iki 1970 m. beveik visos kolonijos gavo nepriklausomybę, tik
Portugalijos diktatūra laikėsi kolonijų Angoloje ir Mozambike
iki pat diktatūros žlugimo 1974 m.

Namibijai
nepriklausomybę suteikė
Šiaurės Afrika
tik 1990 m
.

Daugelis buvusių kolonijų tapo neprisijungusiomis valstybėmis. Šios valstybės siekė nesijungti į tarptautinių blokų sistemas, kuriose
dominavo supervalstybės
. Jos norėjo derinti savo politiką per
Jungtines tautas ir remti išsivadavimo judėjimus.

Didelės pasaulio dalys neišgyveno tokios ekonomikos raidos, kaip
industrinės
valstybės ir jose dar labiau pagilėjo ekologinės problemos.

Viena iš tokių priežasčių –
kolonijinių laikų palikimas.
Kolonijos, tapusios nepriklausomomis, gavo blogas išeities pozicijas, tačiau ekonomikos vystymosi problemų kolonijose ir kitose šalyse kilo ir dėl vidaus sąlygų.

Pavyzdžiui. Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, buvo mažas gyventojų tankumas ir nepalankios klimato sąlygos žemės ūkiui. Tai trukdė susikurti valstybėms.

Kultūrinės sąlygos, kaip antai: religija, vertybių ir normų sistema, taip pat galėjo stabdyti ekonomikos vystymąsi.


Po kolonializmo panaikinimo
Pietuose
norėta ypač sparčiai vystyti ekonomiką. Bet vystymosi procesas taip greitai neprasidėjo, nes ryšiai su pramoninėmis valstybėmis
buvo per stiprūs.

Buvusios kolonijos gavo nepriklausomybę, naują himną ir vėliavą
, bet tai nepanaikino jų nepriklausomybės nuo industrinių valstybių.

Šalių vidaus sąlygos taip pat stabdė vystymąsi. Ypač sėkmingam ekonomikos augimui
trukdė nestabilios politinės sąlygos, nedemokratiniai režimai, daug lėšų buvo skiriama ginklavimuisi
, o agrarinių* šalių elitui pirmiausia rūpėjo apsirūpinti patiems.
Viena iš pagrindinių dekolonizacijos prielaidų
– pasikeitęs jėgų santykis tarp didžiujų valstybiųpo Pirmojo pasaulinio karo.
Dekolonazaciją varė į priekį vidinės ir išorinės jėgos.
Daugelyje kolonijų sustiprėjo išsivadavimo judėjimai, kuriuos įkvėpė europietiškos demokratinės tradicijos.

Tačiau
nacionalizmas
taip pat turėjo savo šaknų kolonijų kultūroje ir istorijoje. Daugelis tautų atsigręžė į savo istorijos aukso amžių, kaip ir tada, kai nacionalinės valstybės kūrėsi Europoje XIX šimtmetyje.

Priespauda fašizmo laikais Europoje subrandino europinėje opinijoje supratimą dėl kolonijų laisvės reikalavimų.Daugelis nurodė į Jungtinių tautų priimtą Žmogaus teisių deklaraciją, ir buvo vis sunkiau pateisinti kolonijinę sistemą.
*Agrarinė visuomenė– ekonominio vystymosi etapas, kai didžiausias indėlis bei pajamos yra gaunamos iš žemės ūkio, investuojama į gamtos išteklių naudojimą, žemės dirbimą – augalininkystę, gyvulininkystę ir kt.
Nepaisant naujo ekonominio pasaulio sutvarkymo reikalavimų,
agrarinių šalių ekonomika 8-9 dešimtmetyje dar pablogėjo
. Atsirado agrarinių šalių, kurios sugebėjo pakilti ir buvo pramintos
naujosiomis išsivysčiusiomis šalimis
Brazilija, Meksika, Pietų Korėja, Filipinai, Malaizija, Taivanas, Honkongas ir Singapūras
sukūrė reikšmingą pramonę ir eksportavo gatavus produktus.

Bet jų ekonomikos augimas rėmėsi pigia darbo jėga, ilgomis ir sunkiomis darbo dienomis, o bendrasis nacionalinis produktas buvo nelygiai paskirstytas.

Full transcript