Loading presentation...

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

Make your likes visible on Facebook?

Connect your Facebook account to Prezi and let your likes appear on your timeline.
You can change this under Settings & Account at any time.

No, thanks

Copy of Francas Kafka ir novelės "Metamorfozė" anotacija.

Rašytojo biografija, kūrybos bruožai, bibliografija, novelės "Metamorfozė" apžvalga.
by

Zygimantas Vaitkus

on 21 May 2013

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of Copy of Francas Kafka ir novelės "Metamorfozė" anotacija.

Francas Kafka. Novelė ,,Metamorfozė“. Kūrybos bruožai. Bibliografija. Biografija. Aptarsime ir sužinosime:
Rašytojo biografiją.
Kūrybos bruožus.
Bibliografiją. Francas Kafka (1883m. - 1924m.) - tai austrų kilmės, vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, rašęs vokiečių kalba. Šeima. F. Kafka gimė Prahoje vidutinio sluoksnio vokiškai kalbančioje žydų kilmės šeimoje.
Jo tėvas, Hermanas Kafka (1852–1931), jaunystėje buvęs labai neturtingas, vėliau vedė gana pasiturinčią Juliją Levi ir susikrovė nedidelį kapitalą. Buvo pirklys, labai energingas, atkaklus ir valdingas, visuomet geidė, kad jo sūnus būtų toks pats kaip jis, niekino sūnaus „nevykėlio“ literatūrinę kūrybą.


F. Kafka turėjo du jaunesnius brolius – Georgą ir Henriką ir tris jaunesnes seseris: Gabrielę, Valeriją ir Otiliją. Gaila, tačiau du broliai mirė dar jaunystėje, o seserys (Gabrielė ir Valerija) buvo išsiųstos į koncentracijos stovyklą, iš kurios jau nebesugrįžo. Studijos, darbas. Nuo 1889m. iki 1893m. lankė vokiečių, berniukų pradinę mokyklą.
Baigęs pradinę mokyklą, F. Kafka buvo priimtas į vokiečių gimnaziją. 1901 m. išlaikė brandos egzaminus.
Vėliau įstojo į Karlo universitetą Prahoje. Iš pradžių studijavo germanistiką, tačiau po pirmųjų dviejų savaičių studijų pakeitė savo profilį į teisę.
1906 m. liepos 18 d. F. Kafka apsigynė teisės daktaro disertaciją ir pradėjo vienerių metų privalomą bei neapmokamą valdininko darbą valstybinėje įstaigoje. Darbas neteikė jam jokio džiaugsmo, todėl daugiau dėmesio ir jėgų jis pradėjo skirti literatūrinei kūrybai. 1913 m. pasirodė pirmoji prozos knyga Apmąstymai (Betrachtungen). Nuo 1907 m. spalio 1 d. iki 1908 m. liepos mėn. dirbo italų draudimo bendrovės tarnautoju.
Nuo 1908 m. pradėjo dirbti nelaimingų atsitikimų draudimo kompanijoje, ten dirbo iki 1922 m. ir išėjo į pensiją. Gyvenimo kelio pabaiga. 1917 m. F. Kafka susirgo tuberkulioze.
1924 m. birželio 3 d. rašytojas mirė nuo plaučių tuberkuliozės. Tais pat metais, jau po mirties, išėjo paskutinė paties autoriaus sudaryta knyga – novelių rinkinys Bado meistras (Der Hugerkunstler). Romanai:
„Procesas“ (1914m.);
„Pilis“ (1926m.);
„Amerika“ (1927m.). Novelės:
„Nuosprendis“ (1913);

„Metamorfozė“ (1915);

„Pataisos darbų kolonijoje“ (1918);

„Kaimo gydytojas“ (1919);

„Pranešimas akademijai“ (1919);

„Bado meistras“ (1924). Gana anksti Kafkos kūryba buvo susidomėta Lietuvoje. Jau 1939 m. pasirodė pirmoji lietuviška publikacija – novelė „Atmestas meistras”.
Rašytojo kūryboje svarbiausią rolę žaidžia neįprastoji literatūra. Francas Kafka norėjo atverti duris į jau minėtą „katastrofinę literatūrą”. Autorius rašė labai daug, tačiau kruopščiai atrinkinėjo kūrinius, kuriuos laikė vertais publikuoti. Autoriui gyvam esant išėjo dar penkios knygelės: ,,Kūrikas“ (1913m.), ,,Metamorfozė“ (1915m.), ,,Nuosprendis“ (1916m.), ,,Pataisos darbų kolonijoje“ (1919m.) ir ,,Kaimo gydytojas“ (1919m.). Veikėjai:
1. Pagrindinis kūrinio veikėjas Gregoras Zamza.
2. Sesuo Grėtė.
3. Tėvas.
4. Motina. Antraeiliai veikėjai:
1. Tarnaitės.
2. Prokuristas.
3. Nuomininkai. Ačiū už dėmesį.
Vilėnas ir Žygimantas

,,Galite paprieštarauti, kad tai visai ne išbandymas; ir būsite visiškai teisūs, nes tai tampa išbandymu tik tada, kai aš manau tai esant išbandymu.”, - F.Kafka Trumpametražis filmas. „Visa mano esybė nukreipta į literatūrą. Jeigu kada nors jos netekčiau, tai reikštų, kad daugiau nebegyvenu”, - F. Kafka Nedaug tėra XX a. Vakarų Europos rašytojų, kurių kūryba būtų sukėlusi tiek ginčų ir diskusijų, kaip šio Prahos žydo, siurrealistine proza reiškusio modernaus žmogaus pasaulėjautą. Yra daug skirtingų Kafkos kūrybos interpretacijų, jis vadinamas pranašu, filosofu, „genialiu paranoiku“ ir dar daug kaip, tačiau galima teigti, kad jis yra, tiesiog, talentingas, įdomus ir labai savitas rašytojas, pelnytai užimantis garbingą vietą tarp pasaulio žinomiausių kūrėjų. F. Kafka amžiumi ir patirtimi artimas ekspresionistų kartai, taip pat didžiųjų filosofų (F. Nyčės, A. Šopenhauerio, S. Kierkegoro, Z. Froido) idėjoms. Jo prozoje žmogus išgyvena asmenybės suskilimą, nori ir bando pabėgti nuo savęs, virsti kažkuo kitu, įsivaizduoja save kaip kitą „aš“. Kūrinių veikėjai nuolat išgyvena baimę, kaltę, dažnai patiria kokią nors iracionalią ar nepagrįstą bausmę. Franco jaunystė buvo sunki – jis buvo tarsi izoliuotas nuo plačiųjų miesto gyventojų masių, nes tuo metu Prahoje labai ryškėjo nacionaliniai prieštaravimai, o taip pat vidiniai prieštaravimai vokiečių bendruomenėje – vokiečiai nelaikė žydų sau lygiais. Tad F. Kafka negalėjo pritapti nei prie vokiečių, nei prie žydų. Vaikas labai smarkiai juto tą izoliaciją, jis buvo uždaras, mėgo fantazuoti. Dėl tokio Kafkos būdo visą gyvenimą truko konfliktas su energingu, atkakliu ir labai valdingu tėvu, geidusiu, kad sūnus būtų toks, kaip jis, niekinusiu „nevykėlio“ sūnaus literatūrinę kūrybą. Santykiai tarp tėvo ir sūnaus ryškus beveik visuose F. Kafkos kūriniuose. Jis jautė nuolatinę tėvo, kaip autoriteto, baimę, tačiau taip pat norėjo prieš jo valdžią protestuoti. Autorius rašė labai daug, tačiau kruopščiai atrinkinėjo kūrinius, kuriuos laikė vertais publikuoti. Autoriui gyvam esant išėjo dar penkios knygelės: Kūrikas (Der Heizer, atskirai išspausdintas romano Amerika fragmentas, 1913), Metamorfozė (Die Verwandlung, 1915), Nuosprendis (Dar Urteil, 1916), Pataisos darbų kolonijoje (In der Strafkolonie, 1919) ir Kaimo gydytojas (Ein Landarzt, 1919). Sudėtingą ir prieštaringą Kafkos charakterį puikiai atskleidžia ir jo santykiai su moterimis. Du kartus jis buvo susižadėjęs su Felicija Bauer, abu kartus santykiai nutrūko. Nepasibaigė vestuvėmis ir jo sužadėtuvės su Julija Voriček, meilė Milenai Jesenskajai ir Dorai Diamant. Pagrindinė išsiskyrimų priežastis buvo Franco dvejonės, baimė, kad nesugebės išlaikyti šeimos. Testamentu F. Kafka pavedė savo artimiausiam draugui rašytojui M. Brodui sudeginti visą jo nespausdintą literatūrinį palikimą – grožinius kūrinius bei jų fragmentus, laiškus ir dienoraščius. Tačiau jis neįvykdė testamento, argumentuodamas, kad šitokio palikimo sunaikinimas būtų per didelis nuostolis literatūrai. Dar daugiau – M. Brodas pats ėmė tvarkyti bei ruošti spaudai F. Kafkos kūrinius, tarp kurių buvo trys romanai – Amerika, Procesas ir Pilis – bei didelis pluoštas novelių, laiškų ir dienoraščių. „Laiškas tėvui“ – svarbus rašytojo autobiografijos dokumentas, raktas į daugiabriaunį jo kūrybos padedantis suprasti, kodėl F. Kafkos kūrinių konfliktiškumą dažnai lemia tėvo ir sūnaus santykiai ir kodėl nemažai literatūros kritikų kone visą šio rašytojo kūrybą linkę laikyti atvira ar užmaskuota polemika su tėvu.

„... pasaulis man pasidalijo į tris dalis: vienoje gyvenau aš, vergas, privaląs laikytis įstatymų, kurie man vienam sugalvoti ir kurių aš, nė pats nežinodamas kodėl, iki galo laikytis niekaip neįstengiau; antrame, man labai tolimame, pasaulyje gyvenai Tu, paskendęs valdymo rūpesčiuose, įsakinėdamas ir vis piktindamasis, kad įsakymai nevykdomi; pagaliau trečiajame pasaulyje, neprivalėdami nei įsakinėti, nei klausyti, laimingai sau gyveno visi kiti žmonės.“ Be abejonės, tėvas rašytojui yra didžiulis autoritetas, jo galia yra netgi gerokai perdėta. Galima pastebėti, jog turbūt konfliktas ir kyla iš to, kad šie du žmonės, kurie turėtų būti itin artimi vienas kitam, yra visiškai skirtingos asmenybės tiek išore, tiek vidumi. Įsimena kaltės, pažeminimo ir gėdos jausmas, aprašytas Kafkai pasakojant, kaip jis turėjo su tėvu persirengti kabinoje. Puikiai gėdą apibūdina šie Kafkos žodžiai: „Aš – liesas, menkas, čiulpus, Tu – stiprus, platus, didelis. Dar kabinoje aš pats sau atrodžiau apgailėtinas – ir ne tik Tavo, bet ir viso pasaulio akyse, nes Tu man buvai visų daiktų matas.“ Šiuose žodžiuose yra užfiksuota tos persirengimo akimirkos gėda ir pažeminimas. Taigi sūnus jaučiasi prieš tėvą menkavertis, neprilygstantis jam nei savo išvaizda, nei charakterio savybėmis. Kita vertus, rašydamas laišką, nors ir visiškai nesistengdamas parodyti savo gerųjų savybių, knygos kalbėtojas atsiskleidžia kaip gabus (tai matome iš jo pasakojimų apie gimnaziją), talentingas, intelektualus žmogus. Tačiau šios savybės yra nevertinamos jo tėvo, taigi nevertinamos ir paties rašytojo – vietoj to jis nuolat akcentuoja savo menkavertiškumą. Vis dėlto rašančiojo žmogiškumas laiške atsiskleidžia ir tuo, jog sūnus nuolat stengiasi pateisinti tėvą, net šiurkščiausius jo žodžius ir veiksmus. Kaip matome iš rašančiojo žodžių, viskas suvokiama protu, viskas pateisinama. Tėvas turėjo teisę taip elgtis, tai nulėmė jo gyvenimo būdas, jo patirtis, jo temperamentas. Ir visgi. Nuoskaudos, kartėlis, skausmas lieka, net ir bandant viską teisinti ar suvokti protu. Tai dar ryškiau atsispindi vaizduojamame vaiko pasaulyje – vaikas dar negali suvokti daugybės detalių ir priežasčių, tik jau laišką rašantis suaugęs žmogus gali šias priežastis analizuoti ir įvardyti. Bet ne vaikas, kuris buvo nepriimtas, kurį skaudino tėvo elgesys.
,,Knyga turi būti kirvis, tinkantis iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo.” , - F.Kafka 1. Tėvas – egoistas, dėl išorinio padorumo, aplinkinių nuomonės, savo paties ramybės ir gerovės pasiruošęs aukoti vabalu virtusį sūnų? Pagrįsti arba paneigti. Nuo ko priklauso tėvo agresija?

Tėvas įsiskolinęs, nedirba, jo skolas moka sūnus. Bet tėvas nejaučia jam jokio dėkingumo. Kai Gregoras pasikeičia, ponas Zamza pirmiausia susirūpina dėl pinigų ir finansinės situacijos: „ Jau pačią pirmą dieną tėvas motinai ir seseriai atskleidė finansinę šeimos padėtį.“
Jo nesiejo artimi, šilti ryšiai su sūnumi. Po Gregoro metamorfozės žiūri į jį su panieka, nepasitikėjimu, netgi baime. Bijo, kad sūnus gali išeiti iš kambario ir aplinkiniai jį pamatys. Kai Gregorą pamato prokuristas ir nuomininkai, elgiasi agresyviai, pirmiausia su lazda veja jį į kambarį, kad tik niekas daugiau jo taip siaubingai atrodančio neišvystų, vėliau apmėto obuoliais.
Gregoro buvimą namuose laiko našta, jo ramybės sulaukus senatvės drumstimu, todėl sutinka su dukters mintimi Tačiau šiuose suvokimo ženklas yra noras mirti“ .
, 2. Motina – aiškios nuomonės nereiškianti , jautrumą demonstruojanti ašaromis ir alpimu prisitaikėlė? Pagrįsti arba paneigti.

Motina jaudinasi dėl savo sūnaus, jį myli, išgelbėja po tėvo agresyvaus poelgio. Tačiau įvykus Gregoro metamorfozei negali jam niekuo padėti, juo rūpintis, nes iškart jį pamačius išsigąsta ir nualpsta, o jos sveikata ir taip silpna: „griuvo išskėtusi rankas, tarsi atsisakydama visko, ant kanapos ir taip sustingo.“ Dėl to visą rūpestį užkrauna dukteriai.
Yra paklusni, elgiasi taip, kaip jai liepia vyras ir duktė. Ji prisitaiko, neišsako visiškai jokios nuomonės pokalbyje dėl Gregoro, neprieštarauja Grėtės ir Zamzos sprendimui atsikratyti Gregoru. Toks tylėjimas, rodo, jos kaip kūrinio veikėjos silpnumą ir nereikšmingumą. 3. Sesuo – ir žmoniškiausias, ir žiauriausias šeimos narys. Pagrįsti arba paneigti.

Sesuo kūrinio pradžioje yra žmoniškiausia iš kitų šeimos narių. Ji vienintelė, kuri parodo gailestį Gregorui, tampa jo prižiūrėtoja. Ji neša jam maistą (pirmiausia pieno dubenį, vėliau susiprotėjusi, kad Gregorui tai neskanu, atneša įvairiausio pasenusio maisto), nerimauja, liūdi kai jis nieko nevalgo: „Va ir vėl nieko nelietė.“ Tvarko Gregoro kambarį, pastato krėslą prie lango, kad matytų gatvės vaizdą, perstato baldus, kad jis turėtų daugiau vietos ropinėti.
Grėtė ir Gregoras palaikė šiltus santykius iki jam virstant vabalu, ji buvo artimiausias šeimos narys: „Tiktai sesuo liko Gregorui artima, ir jis slapčiomis tikėjosi ją leisti į konservatoriją“.

Grėtė pasikeičia labiau negu kuris kitas veikėjas šioje istorijoje – ji pereina savo metamorfozę iš merginos į moterį. Ji susiranda pardavėjos darbą, vakarais mokosi, pradeda nerimauti dėl savo tėvų sveikatos. Pamažu išnyksta jos gailestis Gregorui, nusikamavus po darbo jai įgrįsta juo rūpintis. Rūpinimasis tampa pareiga „skubiai įstumdavo koja kokio valgio, visiškai nesistengdama Gregorui įtikti“ ir „kambarį tvarkydavo taip greitai, kad to ir tvarkymu nelabai galėjai pavadinti“.
Seserį taip pat galima laikyti žiauriausiu šeimos nariu. Grėtė Gregorą pradeda vadinti pabaisa, nebelaiko jo savo broliu, apskritai, žmogumi, o tik padaru, kuris drumsčia jų gyvenimą: „dabar tas pabaisa neduoda mums ramybės, atgrasina įnamius ir, matyt, nori užsigrobti visą butą, o mus pačius išvaryti į gatvę“
Grėtė įtikina tėvus atsikratyti Gregoru, nes jis juos pražudys: „Aš nenoriu prie šito pabaisos minėti brolio vardo ir pasakysiu tik tiek: mes turime juo atsikratyti. Mes darėme viską, kas įmanoma, ir niekas mums nieko negalėtų prikišti.“ 4. Kaip visi trys sutinka žinią apie Gregoro mirtį?
Tėvas sūnui mirus, jaučia palengvėjimą, tarsi didelė gyvenimo našta išnyko, dėkoja už tai dievui. Nesisieloja dėl sūnaus, rūpinasi savo gerove: “Pamirškit pagaliau, kas buvo. Ir skirkit truputį dėmesio man.“
Motina nepasižiūri į savo mirusį sūnų, o tik paklausia ar jis tikrai negyvas. Sesuo negali atitraukti akių nuo Gregoro, pastebi, koks jis buvo liesas.
Mirus Gregorui, jiems palengvėja, mano, kad jų laukia šviesesnė ir daug žadanti ateitis.
Tą dieną jie nusprendžia prasiblaškyti, rašo laiškus norėdami atsiprašyti iš darbo ir nuvažiuoja į gamtą 5. Kam reikalinga apsakyme scena, kai visi trys Zamzos po Gregoro mirties vyksta į gamtą ir tėvai rezga planus dėl dukters? Kas, jūsų manymu, yra zamzizmas?
Ši scena parodo, kiek mažai jiems reiškia Gregoro mirtis. Tėvams svarbiausia jų materialinė gerovė, buitis, šviesios ateities perspektyvos. O jaunikio suradimas Grėtei jiems visą tai garantuotų.
Zamzizmas –gyvenimo ramybės ir materialinės gerovės troškimas, nededant tam daug pastangų, siekiant visą tai pasiekti lengviausiais būdais, naudojantis kitais žmonėmis. Taip pat nudvasėjimas ir moralinių vertybių praradimas. Metamorfozė- vystymosi stadija, kai organizmas kardinaliai pakeičia savo formą, gyvenimo būdą ir maitinimąsi. Tai vienas iš prisitaikymų prie gyvenimo sąlygų. Kaltės ir bausmės tamai F.Kafkos kūryboje turėjo įtakos F. Dostojevskio romai ,,Nusikaltimas ir bausmė“, ,,Antrininkas“, laiškai iš trempries, taip pat Prachoje vykę teismų posėdžiai, kuriuose rašytojas dažnai dalyvaudavo kaip juristas. Domėjimąsi kalte, kančia ir bausme lėmė ir individuali F. Kafkos psichika, pernelyg didelis jautrumas, polinkis į mazochizmą, liguisti vaizdiniai. Jaunystėje jis puoselėjo mintį apie savižudybę, dažnai vaizdavosi esąs fiziškai kankinamas. ,,Metamorfozės“ herojų tarsi tyko grėsminga likimo jėga, sunaikinanti juos morališkai ir fiziškai. Šia jėgą įkūnija tėvas. Plėtojama kovos tema: sūnus varžosi su tėvu dėl autoriteto ir realios valdžios šeimoje. Gregorui, žugus kadaise tėvo firmai, teko pareiga išlaikyti visą šeimą, o štai dabar jie pasikeičia vaidmenimis: jaunas, energingas sūnus pasmerktas pasyviai, niekingai egzistencijai, o tėvas, anksčiau per dienas gulėdavęs lovoje, dabar nebeatpažįstamas: ,,...jis visai atsitiesęs. <...> juodos akys iš po vešlių antakių žvelgia žvaliai ir įdėmiai. Tačiau šiuose F. Kafkos kūriniuose atsiveria ir daugiau semantinių klodų. Tuo jie skiriasi nuo ekspresionistų dramų, kur sūnus idealizuojamas kaip kovotojas už naują savo kartos moralę. F. Kafkos herojus yra ne idėjinio, o metafizinio plano žmogus. Jis junta stiprią mirties susinaikinimo trauką. Aforizmuose F. Kafka teigia: ,, Pirmasis prasidedančio suvokimo ženklas yra noras mirti“ . ,,Metamorfozėje“ ironizuojamas miesčioniškas Zamzų šeimos gyvenimas. Galima daryti išvadą: žmogus, nesiekiantis tobulėti ir pakilti aukščiau kasdienybės, lieka augalo ar gyvūno stadijoje. Todėl Gregoro pavirtimas vabalu aiškintinas ir kaip primytivios vegetacijos metafora. Animalistiniai motyvai taip pat būdingi F. Kafkos kūrybai. ,,Bėgimas“ į žvėrį, paukštį, vabzdį – kraštutinė herojų nesugebėjimo prisitaikyti prie aplinkos išraiška. Žvėris F. Kafkos kūryboje yra savotiškas žmogaus antrininkas arba jo esmės tąsa ir materializacija. Pats rašytojas save dažnai indentifikavo su kokiu nors gyvūnu. ,, Metamorfozės“ veiksmas, nepaisant šokiruojančio tikrovės ir fantazijos derinio, yra kondensuotas, nuoseklus ir psichologiškai vientisas. Įvykiai vaizduojami iš pagrindinių veikėjų regėjimo taško. Autorius objektyvizuoja jų individualios sąmonės veiklą, todėl neaišku, kur yra riba taip tikrovės ir vidinių vaizdinių. Juk visą ,,Metamarfozės“ istoriją galima laikyti herojaus sapnu, kliedesiu, fantasmagorija. Rašytojas nekomentuoja herojaus būsenų ir minčių, o pareiškia jas konkrečiu veiksmu. Judesiu, preciziška detale. Šiū kurinių poetika artima dramos ar kino menui. F. Kafka sieka, kad literatūros kūrinyje visi elementai būtų organiškai susiję tarpusavy, kad būtų pateikti esminiai, pagrindinį įvykį nušviečiantys dalykai. Beprotiški ekscentriški F. Kafkos personažai panšūs, anot K. Veinbergo, į commedia dell‘arte veikėjus. Vienas F. Kafkos meninio pasaulio polius yra tragizmas, kitas- negailestinga ironija. ,,Procesas" "Procesas", tai romanas apie žmogaus ir visuomens, mogaus ir aplinkinio pasaulio santyk.
Procesas:
Įvykio ar reiškinio eiga, vyksmas.
Bylos svarstymo teisme eiga, teismo byla.
Tikriausiai sunkiai rastumėm Lietuvoje atvejį, kai užsienio rašytojo kūrinys būtų perleidžiamas net keturis kartus. Taip nutiko su austrų rašytojo Franco Kafkos knyga. Šio autoriaus kūrinys „Procesas“ lietuviškai pasirodė jau 1981 metais „Vagos“ leidyklos dėka, vėliau ta pati leidykla šį kūrinį pristatė 1994 m. ir 1995 m., 2005-aisiais pasirodė dar vienas „Proceso“ leidimas, kurį inicijavo „Baltų lankų“ leidykla.
Laikas bėga, o Kafka nenustoja būti aktualus. Kyla klausimas: kokios priežastys lėmė, kad rašytojo, kūrusio XX a. pirmoje pusėje, darbai svarbūs ir šių dienų žmogui, pasimetusiam chaotiškoje dabarties tikrovėje? Čia pabandysime dalinai atsakyti į šį komplikuotą klausimą, pasitelkdami į pagalbą ne visą Kafkos kūrybą, kaip analizes objektą, o minėtą jo romaną „Procesas“, kuris yra puikus kafkiškojo mąstymo ir visos likusios rašytojo kūrybos reprezentantas.
„Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“. Iš tokių skaidrių ir realistiškų sakinių Kafka sukonstruoja visą savo kūrinio „Procesas“ rūmą. Tokį kalbėjimo stilių galėtumėm pavadinti Kafkos vizitine kortele, nes jis būdingas daugeliui jo kūrinių. Paradoksalu, tačiau Kafkos kalbos stiliaus nepretenzingumas yra vienas faktorių, nulėmusių jo originalumą. Demonstratyviai protokoliškas ir sausas kalbos stilius sukuria Kafkos pasauliui sunkiai nusakomą, galima net pasakyti – ceremoningą nuotaiką, kurioje esama ir šiek tiek misticizmo. Tačiau mistinė Kafkos kūrinių pragarmė atsiveria ne vaizduojant kokius nors neįprastus dalykus, bet elementarią kasdienę tikrovę. Net tai, kas turi išskirtinę reikšmę, yra perkeliama į paprastas aplinkybes. Akivaizdžių pavyzdžių galime rasti interpretacijos objektu pasirinktame „Procese“. Tardymui nepaprastajame teisme Jozefas K. atsiduria apskurusiuose darbininkų namuose, įleidžiamas moters, plaunančios vaikų skalbinius. Pats Jozefas K. yra paprastas banko tarnautojas. Tačiau visas šis paprastumas kūrinio eigoje, tarsi sniego rutulys besileidžiantis nuo kalno, apauga vis didesniu absurdiškumo sluoksniu. Nežinia kuo apkaltintas pagrindinis „Proceso“ veikėjas savo gyvenimą paverčia bergždžiu gynybos organizavimu. Jozefas K. mašineriškai plakasi didžiuliame mieste, pereina gatves, užeina į namus, susitikinėja su advokatais ir prokurorais. Absurdo „temperatūra“ nuolat kyla ir pasiekia maksimalų tašką, kai Jozefui K. kūrinio pabaigoje įvykdoma mirties bausmė.
Taigi sunku nesutikti su daugeliu grožinės literatūros kritikų ir teoretikų, sakančių, kad Kafka genialiai pavaizdavo mūsų pasaulio absurdiškumą. Čia nekalbame apie tuos, kurie įsigudrina kalbėti apie Kafką, kaip radikaliai artikuliavusį siaubingą mūsų amžiaus dvasią, ar nusipaisto iki tokio lygio, kad pradeda vadinti jį biurokratinės mašinerijos kritiku. Nemanau, kad antiistoriškus Kafkos kūrinius galime redukuoti į tokias banalybes, kaip amžiaus dvasia ar biurokratijos kritika. Nemanau, kad Kafkos pasaulis yra monolitinis absurdas. Nepaisant Kafkos vaizduojamo pasaulio beprasmiškumo ir atšiaurumo, jame galime rasti akivaizdžių aliuzijų į kitą tikrovę. „Procese“ apie kitą pasaulį byloja šviesos metaforos. Pavyzdžiui, sodietis tamsoje „aiškiai mato spindesį, nepaliaujamai trykštantį pro Įstatymo duris“. Jozefo K. egzekucijos sceną taip pat gaubia „įstabi mėnesiena, tokia natūrali ir rami, kokia nebūna jokia kita šviesa“. „Procese“ būtent įstatymas tampa transcendentine realybe, kurios desperatiškai siekia pagrindinis veikėjas Jozefas K.. Taigi skirtingai nei Blanchot, Camus, ar Becketto herojai, Kafkos veikėjai nėra praradę tikslo, tikslas Kafkos pasaulyje yra, tik jis transcendentinis, skendintis nepasiekiamuose metafiziniuose ūkuose. Būtent esančio tikslo nepasiekiamumas ir sukelia jo kūriniuose milžinišką egzistencinę įtampą. Kad Kafka pasaulį supranta ne kaip monolitinį absurdą, įrodo ir jo bičiulio Maxo Brodo užfiksuotas pokalbio fragmentas. „Prisimenu, – rašo jis, – vieną pokalbį su Kafka, prasidėjusį nuo dabartinės Europos ir žmonijos nuosmukio“. „Mes esame, – pasakė jis, – Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys, mintys apie savižudybę“. „Man tai priminė gnostišką pasaulėžiūrą: Dievas kaip blogasis demiurgas, pasaulis jo nuopolis“. „ O ne, – tarė jis, – mūsų pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika, tik bloga diena“. „Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?“ Jis nusišypsojo: „Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums“. Anot Kafkos, viltis yra, tik ji ne mums. Transcendencijos jis nelaiko iliuzija, tačiau visas siaubas jo kūriniuose atsiranda dėl jos nepasiekiamumo. Kad ir ko imtųsi Jozefas K., jis neturi vilčių būti išteisintas, kad ir ko imtųsi sodietis, jis nepasieks Įstatymo. Transcendencija tarsi horizontas: kiek prie jo priartėsi, tiek jis nutols. Taigi tikslas yra, bet nėra kelio į jį. Priemonių begalybė padaro tikslą nepasiekiamą. Štai iš čia ir kyla visas „Proceso“ baisumas. Tuo tarpu Blanchot, Camus, ar Becketto herojai, skirtingai negu Kafkos veikėjai, ne tik kad neturi tikslo, bet ir transcendenciją laiko paprasčiausia iliuzija. Savo veikėjus rašytojai palieka beribiuose ir atšiauriuose tikrovės ledynuose, žengiančius tik tam, kad žengtų. Jų veikimas akivaizdžiai savitikslis, už jo – tuštuma, niekis. Kiekviena mintis, kiekvienas kūno krustelėjimas – tuščias beprasmybės veiksmas tikrovės ledynuose. Ar turi kokius tikslus Camus Sizifas arba Blanchot Toma – tikriausiai juokinga klausti. Šie rašytojai, netikintys anapusybe, tikriausiai nesunkiai pasirašytų po anglų astronomo ir fiziko Arthuro Stenlio Edingtono teiginiu: „Nematomame krante aptikome kažkieno kojos pėdą. Siekdami išsiaiškinti jos atsiradimą, mes vienas teorijas vertėme ant kitų. Pagaliau mums pavyko sužinoti, kas paliko pėdą, – pasirodė, kad mes patys“. Transcendencija tarsi horizontas: kiek prie jo priartėsi, tiek jis nutols. Taigi tikslas yra, bet nėra kelio į jį. Priemonių begalybė padaro tikslą nepasiekiamą. Štai iš čia ir kyla visas „Proceso“ baisumas. Tuo tarpu Blanchot, Camus, ar Becketto herojai, skirtingai negu Kafkos veikėjai, ne tik kad neturi tikslo, bet ir transcendenciją laiko paprasčiausia iliuzija. Savo veikėjus rašytojai palieka beribiuose ir atšiauriuose tikrovės ledynuose, žengiančius tik tam, kad žengtų. Jų veikimas akivaizdžiai savitikslis, už jo – tuštuma, niekis. Kiekviena mintis, kiekvienas kūno krustelėjimas – tuščias beprasmybės veiksmas tikrovės ledynuose. Ar turi kokius tikslus Camus Sizifas arba Blanchot Toma – tikriausiai juokinga klausti. Šie rašytojai, netikintys anapusybe, tikriausiai nesunkiai pasirašytų po anglų astronomo ir fiziko Arthuro Stenlio Edingtono teiginiu: „Nematomame krante aptikome kažkieno kojos pėdą. Siekdami išsiaiškinti jos atsiradimą, mes vienas teorijas vertėme ant kitų. Pagaliau mums pavyko sužinoti, kas paliko pėdą, – pasirodė, kad mes patys“. Taigi atrodytų labai didelio skirtumo tarp Sizifo, Toma, ir Jozefo K. nėra. Pirmieji du murgdosi totaliame absurde, o pastarasis totaliame absurde su nepasiekiama išsigelbėjimo viltimi. Ir vis dėlto tyli transcendencijos viltis „Proceso“ herojaus nepalieka. Gal to ir užtenka, kad išgyventumėm šiapusinio pasaulio absurdą?
Full transcript