Loading presentation...

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

Make your likes visible on Facebook?

Connect your Facebook account to Prezi and let your likes appear on your timeline.
You can change this under Settings & Account at any time.

No, thanks

Maironis

Eilėraščių analizė
by

Austi Kibišaitė

on 21 November 2012

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of Maironis

Jonas Mačiulis-Maironis Biografija "Išnyksiu
kaip dūmas" Nuo Birutės kalno“ – tai žymaus romantizmo epochos ir tautinio atgimimo Lietuvoje dainiaus Maironio eilėraštis, laikomas „visų Maironio kūrinių kūriniu“. Šiame eilėraštyje žmogaus išgyvenimai ir jausmai siejami su audringa jūra, su Baltija.Maironis atskleidžia ryšį tarp gamtos ir žmogaus pasaulio. Eilėraštyje tartum girdimi du balsai: audringos Baltijos ir nuo Birutės kalno ją stebinčio žmogaus. Lyrinio „aš“ atsivėrimas grindžiamas širdies ir jūros paralele.

Maironis – žymiausias XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių poetas, priklausęs romantizmo epochai. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Maironis kūrė spaudos draudimo, tautinio sąstingio laikotarpiu, todėl pagrindinės poeto kūrybos temos — meilė tėvynei, tautos ir atskiro žmogaus likimas, tautinio atgimimo, išsivadavimo idėjos. Visos jos išreikštos daugybės žanrų kūriniuose : eilėraščiuose, poemose, dainose, satyrose. Maironis išleido eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“. Eilėraščių analizė Eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“ – meditacinio, apmąstymų tipo, nelabai didelės apimties kūrinys. Maironis jį parašė dar ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, kai jam labiau rūpėjo išgyvenimų, jausmų, žmogaus, kaip kūrėjo, menininko pasaulis. Pirmoji eilėraščio strofa prasideda griežtu teiginiu – būsimojo laiko
vienaskaitos pirmo asmens veiksmažodžiu „išnyksiu“. Lyrinis subjektas
kalba tvirtai įsitikinęs, tikėdamas išsakomais žodžiais. Save eilėraščio žmogus palygina su
dūmu – „kaip dūmas“ – greitai, lengvai ir nepastebimai išnykstančiu ir niekada nebeatgimstančiu,nebepasirodančiu.
Dūmą apibūdina vaizdingu epitetu „neblaškomas vėjo“, tarsi norėdamas įrodyti,
kaip greitai ir ramiai jo nebeliks. Antroje eilutėje lyrinis subjektas kategoriškai teigia,
jog visi jį užmirš. Pavartojami net du neiginiai: „niekas“ ir „neminės“. Visoje
strofoje lyrinio subjekto nuotaika niūri, liūdna, nes jis įsitikinęs, jog nėra
nieko amžino ir neužmirštamo. Antroje strofoje lyrinis subjektas dar sykį bando įrodyti išsakytas mintis.
„Pasaulio darbus“ – žmonių gyvenimus, nuolat besikartojančius
veiksmus, bėgantį laiką – jis palygina su visada besikeičiančiomis,
kaskart kitokiomis, naujomis bangomis, mintimis: „bangos ant marių“,
„mintys žmogaus“. Antrą strofos dalį sudaro netgi trys retoriniai
klausimai, suteikiantys susimąstymo nuotaiką.Taip antrąja strofa
lyrinis subjektas nori parodyti, kad ir koks svarbus pasauliui
žmogus būtų, vis tiek jis nėra amžinas – išnykstantis kaip žemės dulkė,
„kaip dūmas“.
Trečioji strofa pradedama dviem retoriniais klausimais. Lyrinis subjektas
abejoja, galvoja apie kančias ir įkvėpimą, kuriuos retoriniu sušukimu
palygina su žaibais.Trečią ir ketvirtą strofos eilutes sudari retorinis sušukimas,
sustiprinantys išnykimo įspūdį. Save ir savo gyvenimą eilėraščio žmogus
laiko kone beverčiu („tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas“) ir netrukus
pasibaigsiančiu („kuriems nebužligo kapai“). Trečioje strofoje lyrinio
subjekto nuotaika dar liūdnesnė, emocijos niūrios.
Ketvirtoje strofoje lyrinis subjektas mąsto apie ateitį. Eilėraščio žmogus
prabyla būsimojo laiko veiksmažodžiu „užmirš“, tvirtai parodydamas
ateitį, kai jo nebebus.Išnyks jis – neliks ir jo garbės, šlovės,
taip sunkiai pelnytos.
Penktoje strofoje lyrinis subjektas prisimena savo pelnytą garbę.
Pirmosios dvi strofos eilutės – didžiausias įtampos taškas, kulminacija,
mintys išsakomos itin pesimistiškai. Trečiąją ir ketvirtąją eilutes
atomazgą, sudaro retorinis sušukimas, įrodantis, koks trapus ir
netvarus yra žmogaus gyvenimas.Panašios mintys išsakomos ir
kituose Maironio eilėraščiuose - „Užmigo žemė“, „Nebeužtvenksi upės“.
Visi šie eilėraščiai atrodo lyg būtų skirti žmogaus egzistencijos
gležnumui, trapumui ir netvarumui įrodyti bei paremiant
mintį, jog žmogus, iš dulkės gimęs, dulke ir mirsi. "Nuo Birutės
kalno" Pirmuose dviejuose posmeliuose kuriamas Baltijos jūros vaizdas. Mūsų
vaizduotėje jis klostosi iš tokių detalių - „išsisupus plačiai“, „begaline plati“,
nenutildai bangų“. Kuriamas plačiai vilnimis siūbuojančios jūros įspūdis.
Pirmajame posmelyje išreiškiami prašymai, širdies troškimai. Tartum prašoma
suteikti galios išreikšti jausmus – galingai, kaip „Baltijos jūra“:

Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu Baltija! Antrajame posmelyje Maironis atskleidžia jausmus: „Kaip
ilgėjaus tavęs begaline, plati“. Vandens stichiją ir žmogaus
dvasią susieja jūros didybė, begalybė sutapatinama su žmogaus
neaprėpiamais jausmais,jie tartum „nesibaigianti platybė“, kurioje slypi
meilė. Autorius kalba irapie amžinybę, jog jūros bangos yra
amžinos, nenutildomos, visąamžinybę kartu su savimi nešasi daugybę
paslapčių, kurių niekam neatskleidžia ir tarsi „nugramzdina“
jas, palieka nežinioje. Trečiajame posme žmogus kreipiasi į jūrą, išreikia savo emocijas.
Čia išsilieja slapčiausi žmogaus išgyvenimai gaivalingos gamtos akivaizdoje.
Nusakomas liūdesys, tačiau jis neatskleistas, nes pačiam lyriniam
subjektui labai sunku suvokti, kodėl jis taip jaučiasi. Žvelgiant
į bangas, norima susitelkti į ramumą, tačiau jos tokios
audringos: ,,Užmiršimo ramaus aš tarp jų nematau“.
Paskutinėse dviejose šio posmo eilutėse pareinama į
žemesnę intonaciją, lyrinis „aš“ tampa ramesnis. Paskutiniame, ketvirtajame, posmelyje Maironis kalba apie artimą
žmogų, apie žmogų, kuriuo širdies ir jausmų platybė tokia bekraštė
kaip ir jūra. Draugas toks artimas ir patikimas, nes niekad
neišduos ir išsaugos brangias paslaptis, „nugramzdins jas į dugną“
tartum jūra ir laikys amžinoje paslaptyje.
Lyriniam subjektui šio draugo labai trūksta, jis nori „turėti“ jį šalia.
Eilėraštis „Nuo Birutės kalno“ – yra vienas jausmingiausių
Maironio kūrinių. Jame išreiškiamos pagrindinės žmogaus
(tikro draugo) vertybės. Širdies – gerumas, jautrumas sutapatinamas
su bekrašte ir galinga jūra... Su Lietuvai labai svarbia
„brangenybe“ – Baltija. Ačiū už dėmesį.
Darbą parengė Austėja Kibišaitė ir Roberta Gelažiūtė 4D
Full transcript