Loading presentation...

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

11 kl. kurso kartojimas

No description
by

Benas Marcalis

on 13 October 2016

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of 11 kl. kurso kartojimas

„Metamorfozė“
Pagrindines novelės temos:
1.Meniniai simboliai išgalvoti, jie gali būti tikri, o gali būti banalūs ir kvaili. Tikrai meniško kūrinio simbolių reikšmė niekada neturi nustelbti nuostabaus liepsnojančio gyvenimo.
2. Kita teminė linija - tai durų linija, atsidarančių ir užsidarančių; ji perveria visą pasakojimą.
3. Trečia teminė linija - Zamzos šeimos gerovės pakilimai ir nuosmukiai; subtilus jų klestėjimo ir beviltiškai apgailėtinos Gregoro būsenos balansas.
Per šias temas galima suprasti viso kurinio esmę.


11-tos klasės literatūros kurso kartojimas
Modernizmas
Užduotis
Romantizmas (Tautinis atgimimas)
Švietimo (Apšvietos) epocha XVIIIa.
Renesansas
Renesansas Europoje
Renesanso tėvynė
Barokas
Humanizmas ir humanistai
Pažangos amžius
Renesanso literatūra
Renesansas apima XV-XVI amžius, tačiau prasidėjo XIV a. Italijoje;
Ryškiausias Italijos Renesanso bruožas - mėginimas imituoti antiką;
Pirmieji Renesanso židiniai Italijoje - miestai Florencija ir Venecija;
Renesanso metu ypač išplito mecenatystė;
Homo universalis - smalsaus proto, kūribingas, talentingas žmogus Renesanso laikais.
Humanistai - turintys humanitarinį išsilavinimą, antikos studijoms atsidėję mokslininkai, plačios humanitarinės kultūros menininkai.
Humanizmas - tai pasaulėžiūra laikanti žmogų didžiausia vertybe.
Žymiausi humanistai:
Džovanis Piko dela Mirandola („Kalba apie žmogaus orumą“);
Mišelis de Montenie („Esė“)
Visi žmonės iš prigimties yra lygūs.
Smerktinas religinis nepakantumas, įstatymų neteisingumas, netikę papročiai, trukdantys žmonijos pažangai.
Vertinta draugystė ir optimistinis požiūris į ateitį.
Apšvieta subrandino Prancūzijos revoliuciją, baudžiavos, luomų privilegijų panaikinimą.

„Turėk drąsos pats naudotis savo protu!“- Imanuelis Kantas

Renesanso metu plitusios idėjos skatino atradimus:
Kristumas Kolumbas atrado Ameriką;
Vaskas de Gama nuplaukė į Indiją;
Fernandas Magelanas užbaigia ekspediciją aplink pasaulį;
Mikalojaus Koperniko heliocentrinė sistema.
bei išradimus:
Johanas Gutenbergas išrado pirmąją knygų spausdinimo mašiną.
Pagrindinės epochos idėjos
Imanuelis Kantas
„Skaitanti jauna mergina“ . Žanas Onorė Fragonaras
Apšvietos laikotarpiai
Racionalizmas (XVIII a.- XIX a. pr.)
Proto pirmumas. Kūryba turi skatinti pažangą ir kultūrą, šviesti liaudį, moksliškai aiškinti pasaulį, jungti dorovę su grožiu.
Atstovai: Volteras, D.Didro, Dž.Sviftas.



Sentimentalizmas (XVIII a. vid.- XIX a. pr.)
Jausmingumas. Išgyvenimų natūralumas, natūrali žmogaus prigimtis, ryšys su gamta, kūrybos laisvė. Prigimtinė žmonių lygybė.
Atstovai: Ž.Ž.Ruso, S.Ričardsonas, L.Sternas.
„Audros veržimosi sąjūdis“ (Vokietija)- su sentimentalistais siejo jausmo kultas, pasipriešinimas klasicizmo idėjoms. (J.G.Henderis, J.V.Gėtė, F.Šileris)

Švietėjų idėjos literatūroje
Mokymas gerais pavyzdžiais;
Filosofijos perteikimas meno forma;
Pažangios visuomenės samprata;
Auklėjamoji meno funkcija;
Būdingi prozos žanrai, ypač romanai;
Satyra tampa ryškia meninio mąstymo forma.

J.G. Herderis- ,,Audros ir veržimosi" sąjūdžio ideologas
Johanas Volfgangas Gėtė (1749-1832 m.)
Vokiečių literatūros klasikas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas.
Vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų.
Skiriami du J. V. Gėtės kūrybos periodai: ankstyvasis (sentimentalusis, preromantiškasis) ir vėlyvasis (brandusis, klasikinis).

Egmontas

: penkių veiksmų tragedija,


Jaunojo Verterio kančios

: romanas,


Faustas

: tragedija.
„Faustas“ –dviejų dalių filosofinė tragedija: pirmoji dalis, 1797–1806 m.; antroji dalis, 1824–1831 m.
Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės.  
Faustas Gėtės tragedijoje – naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai.
„Faustas“
,,Faustas savo kambaryje"-Georg Friedrich Kersting
Kristijonas Donelaitis
(1714-1780m.)
Evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas.
Tolminkiemio klebonas
Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“
Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765–1775 m.

Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių.
K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis.
Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba.
Poema parašyta hegzametru.

„Metai“
E.Delakrua. ,,Laisvė barikadose"
XVIII a. pab.-XIX a. I pusės Europos meno, filosofijos ir literatūros kryptis.
Romantizmas pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.
Aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija.
Romantizmo epochos idėjos
Naudojami liaudies, istorijos ir egzotiški motyvai.
Skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos.
Kūryboje – naujas herojus – vienišas kovotojas su pasauliu.
Tikrovė perkūrinėjama, noras pertvarkyti gyvenimą, daug fantastikos, sąlygiškų.
Idealo ir tikrovės konfliktas, romantinė meilė.
Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena.
Romantizmo literatūros bruožai
Vokiečių romantizmas
Fridrichas Šlėgelis pirmasis pavartojo terminą romantinis pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.
Rašytojai: G. E. Lesingas, J. G. Herderis, F. Helderlinas, F. Šileris ir iš dalies J. V Gėtė .
Romantikai domėjosi iracionaliais pasaulio reiškiniais, liaudies kūryba, fantastika, mistika. Tai lėmė pasakos žanro populiarumą.

Broliai Grimai
F.Šlėgelis
Rusų romantizmas
Pradėjo bręsti po pergalės prieš Napoleono armiją.
Žymiausi rašytojai- Aleksandras Puškinas ir Michailas Lermontovas.
Rusų rašytojai plačiai ir kūrybingai naudojosi tautosakos turtais, žavėjosi liaudiška fantastika.
A.Puškinas
M.Lermontovas
Anglų romantizmas
Anglų romantizmo literatūroje pradininkais laikomi Volteris Skotas, Džordžas Noelis Gordonas Baironas.
Rašytojai susitelkė į subjektyvų pasaulį, dramatiškus individo išgyvenimus.
Romantinio idealo- laisvės, žmogaus ir pasaulio darnos ieškoma egzotiškuose kraštuose, viduramžių laikotarpyje.

V.Skotas
D.N. Gordonas Baironas
Adomas Mickevičius (1798-1855m.)
Tai lenkų-lietuvių kilmės poetas.
Jis karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą.
Dalyvavo kultūros draugijų veikloje, kovojo Europoje dėl nacionalinio išsivadavimo.
Poetas puoselėjo meilę gimtajam kraštui, jo istorijai.
Įkvėpimo poetas sėmėsi iš Lietuvos praeities, rašė lietuviškos tematikos kūrinius.
Reikšmingiausi kūriniai- „Gražina“ , „Konradas Valenrodas“ , „Ponas Tadas“, ,,Vėlinės".
Parašė „Odę jaunystei“, kuri žadino jaunimo tautiškumą bei norą veikti.

Lietuvių romantizmas XIX a
„Žvelk ten, kur nepasieks akis, / Laužk tai, ko nepajėgs ir protas..“ („Odė jaunystei“)

Tyrinėjama Lietuvos istorija, kalba, tautosaka.
Literatūra Lietuvoje kuriama dviem kalbomis- lenkų ir lietuvių.
Literatūra yra ir tautos dvasios reiškinimo, ir kovos už išlikimą būdas.
Patriotiniai idealai skleidžiami Daukanto, Baranausko, Maironio tekstuose.

Simonas Daukantas (1793-1864m.)
Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.
Parašė pirmą Lietuvos istoriją lietuvių kalba. „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“
Daukanto siūloma Lietuvos istorijos samprata artima švietėjiškam požiūriui į praeitį: iš pradžių būta idealios visuomenės, kuri, prasidėjus kryžiuočių antpuoliams pamažu prastėjo.

Antanas Baranauskas (1835-1902m.)
Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas.
Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai.
Parašė: „Mažų dienų atsiminimai“ , „Dainų dainelė“. Reikšmingiausias kūrinys- romantinė poema „Anykščių šilelis “.

Lietuvių literatūrai „Anykščių šilelis" - pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį.
A.Baranausko „Anykščių šilelis“ - amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse - nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora.

„Anykščių šilelis“
Lietuva amžių sandūroje
Motiejus Valančius (1801-1875m.)
Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas, blaivybės sąjūdžio organizatorius.
M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.
Žymiausias didaktinis kūrinys yra „Palangos Juzė“

Kultūrinio atsinaujinimo laikas
XIX a. pab.-XX a. pr. pasižymi dideliais pokyčiais lietuvių literatūroje ir kultūroje.
Po 1863m. sukilimo uždrausta lietuviška spauda.
Nelegaliai Jono Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“(1883-1886m.)
Vincas Kudirka pradėjo leisti ,,Varpą“ (1889-1905m.)
Jonas Basanavičius (1851-1927m.)
Lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.
Jo dėka buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas.
Dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašyme (1918m. vasario 16d.)

Vincas Kudirka (1858-1899m.)
 Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. 
Nepakluso tėvų norams ir atsisakė mokslų kunigų seminarijoje.
Lietuvos himno autorius.
1889m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį redagavo iki pat savo mirties.
Parašė 15 eilėraščių. („Varpas“, „Labora“, „Tautiška giesmė“.

Maironis (1862-1932m.)
Jonas Mačiulis kunigas, profesorius. 
XIX ir XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų.
Kūrybos kelias prasidėjo „Aušroje“.
Reikšmingiausias kūrinys- eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895m.)
Maironis iškiliausias tautinio atgimimo poetas iškėlęs lietuvių poeziją į klasikinio meno aukštumas.
Parengė: Benas Marcalis, Guoda Domskytė, Žygimantas Juozaitis, Vaida Murauskaitė 3c
Renesanso literatūra pasižymi antropocentrizmu.
Renesanso literatūrai būdingas ne tik lotynų, bet ir modernių, tautinių kalbų vartojimas. Daugelis autorių rašė keliomis kalbomis.
Renesanso literatūra pasižymi naujų arba atgaivintų, iki tol krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje nežinotų arba nepopuliarių žanrų įvairove, kurių dauguma suformuoti remiantis antikine raštija.
Viljamas Šekspyras – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas.
Šekspyras laikomas vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Dažnai vadinamas Anglijos nacionaliniu poetu ir „Avon bardu“.
Iki šiol yra išlikusios 38 Šekspyro pjesės, 154 sonetai, du eiliuoti epai ir keletas eilėraščių.
Šekspyro pjesės buvo išverstos į daugelį kalbų ir tai yra dramaturgas, pagal kurio pjeses pastatoma daugiausia spektaklių.
Viljamas Šekspyras
Hamletas
Hamletas – Viljamo Šekspyro tragedija, viena žymiausių jo pjesių, parašyta 1600–1601 m. Tai yra ir ilgiausia Šekspyro pjesė – joje yra 4 042 eilutės ir 29 551 žodis. Pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Hamletas – filosofinio pobūdžio drama, kadangi joje keliami būties (egzistenciniai) klausimai.
Ši drama yra pirmasis ir daugiausia į lietuvių kalbą verstas Šekspyro kūrinys.
Drama vyksta Danijoje, Kronborgo pilyje (dabar Helsingioras).
Renesansas Lietuvoje
Renesansas išplito Lietuvoje, kaip ir kai kuriose Vidurio Europos šalyse, XVI a. pradžioje. Jis truko iki XVII a. vidurio.
Renesansą skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos mokslo, kultūros, meno ir filosofijos idėjos, einančios iš tų šalių, su kuriomis buvo palaikomi ekonominiai ir politiniai ryšiai. (Lenkija,Italija, Nyderlandai.)
Pirmoji lietuviška knyga
Katekizmas – pirmoji išspausdinta lietuviška knyga. Išleista 1547 m. sausio 8 d. Autorius – Martynas Mažvydas.
Buvo ne didelė knygelė (18x11 cm), 79 puslapių.
Beveik visa išspaudinta gotikiniu šriftu.
Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalba į malonųjį skaitytoją
M. Daukšos „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei.
Barokas (it. barocco – keistas, įmantrus) – kultūros epocha ir meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje.
Barokas pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių.
Barokas
Baroko literatūra
Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje. XVII a. išplito visoje Europoje.
Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo – su natūralistiniais makabriniais elementais.
Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas.
Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija.
Įvairių šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokui atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje – gongorizmas, kultizmas, Anglijoje – metafiziniai poetai.
Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lotynų kalba rašiusio M. Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII-XVIII a. lietuviškų panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.
Baroko literatūra
ŠATRIJOS RAGANA
Barokas LDK
BIOGRAFIJA
Gimė 1877metų vasario 24 dieną Medingėnų dvare, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje;
Kūrybišką gyslelę Marijoje atrado Povilas Višinskis, pradėjęs mokyti ją Užvetyje. Jis skatino ją rašyti, vertė jos straipsnius, viešino juos "Varpe" ir "Ūkininke";
Lietuvos baroko savitumas glūdi LDK atvirume įvairioms įtakoms, kurių galima aptikti materialinės ir dvasinės kultūros paminkluose. Nors pirmoji LDK barokinė bažnyčia pradėta statyti 1586 m. (Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia) ir šią datą galima laikyti baroko pradžia Lietuvoje, iki pat XVII a. antrosios pusės buvo statomi įvairių konfesijų sakraliniai pastatai, kuriuose vienu metu pasireiškė gotikos, renesanso ir baroko stilių bruožai (Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo, Skarulių Šv. Onos ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios).
Marija Pečkauskaitė 1906 metais
Studijavo pedagogiką Šveicaijoje, Ciūricho ir Friburgo universitetuose;
Šiuolaikinis žvilgsnis į baroką
SILVA RERUM – lotyniškai “daiktų miškas” – savaraštė, iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, populiari XVII-XVIII a. Lietuvoje.
Romane susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi XVII a. Žemaitijoje ir Vilniuje, atsiskleidžia Norvaišų šeimos likimas – įtraukianti fatališkos meilės istorija, giliai įsišakniję prietarai, asmens valios laisvė ir tai, ko reikia, kad galėtum pažvelgti į akis Vilniaus Baziliskui – legendinei būtybei, kurios žvilgsnis – mirtinas.
Dirbo Marijampolės mergaičių progimnazijoje, ji tapo viena geriausių mokyklų, rašytoja buvo itin brangimama ir mylima;
Prasidėjus Pirmąjam pasauliniui karui Šatrijos ragana persikėlė į Židikius, tęsė mokytojavimą, rašė daug straipsnių;
Klasicizmas
Klasicizmas (lot. classicus – geriausias, pavyzdinis) – XVII a.–XIX a. I pusės Vakarų Europos literatūros ir meno epocha.
Esminis klasicizmo bruožas – sekimas Antikos meno ir literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos.
Klasicizmo literatūra
Klasicizmo autoriai, remdamiesi Antikos kūriniais, stengėsi objektyviai vaizduoti tai, kas žmogui būdinga, tipiška, o ne ieškoti kokių nors išskirtinių savybių; grožio norma jie laikė Antikos meną. Net literatūros žanrai, kūrinių tematika ir stilius atitiko Antikos laikų literatūros dvasią. Tragedijose buvo laikomasi veiksmo, vietos ir laiko vienumo taisyklės: dramos siužetas privalo turėti tik vieną liniją, veiksmas privalo vykti vienoje vietoje ir trukti ne ilgiau kaip vieną parą.
Marija Pečkauskaitė Židikiuose, 1929 metais
Realizmas

Realizmas – meno kryptis, atsiradusi XIX a. viduryje. Ji atsirado išblėsus romantizmo idėjoms, tada Vakarų Europoje imta diskutuoti apie realizmą. „Mums menas yra realus, tikroviškas, suprantamas, matomas, apčiuopiamas“, – taip naują literatūros kryptį gynė realizmo šalininkai. Daugiausia dėmesio buvo kreipiama į „daiktišką tikrovę“.
Realizmo atstovai siekė vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Pagal juos rašytojas turi būti puikiai susipažinęs bei išanalizavęs savo gyvenamojo meto mokslo ir moralės tendencijas, kad ją tinkamai perteiktų. Svarbiausias kūrėjo bruožas – pastabumas, gebėjimas kantriai stebėti ne tik žmonių elgesį, bet ir smulkiausias jų aplinkos, fizinės išvaizdos, aprangos detales.


XIX a. viduryje realistiniam romanui, kaip epinės literatūros žanrui, atėjo aukso amžius. Didelės apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys to meto rašytojui atvėrė neregėtas galimybes – joks poetas ar dramaturgas iki tol negalėjo sau leisti trijuose puslapiuose smulkmeniškai aprašinėti visuomenės papročių ar veikėjo išvaizdos.
Realistinį romaną, XIX a. viduryje tapusį populiariausiu žanru visoje Europoje, imta vadinti „mokomąja knyga“, kuri priartina skaitytoją prie tiesos. Žymiausi atstovai buvo: Onorė de Balzakas, Gustavas Floberas, Čarlzas Dikensas, Markas Tvenas, Levas Tolstojus, Nikolajus Gogolis, Fiodoras Dostojevskis, Stendalis, Gi de Mopasanas.


Onorė de Balzakas
Onorė de Balzakas (pranc. Honoré de Balzac, 1799 m. gegužės 20 d. Tūro mieste, Prancūzijoje – 1850 m. rugpjūčio 18 d.) – prancūzų rašytojas, romanistas. Realizmo pradininkas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.
O. Balzako geriausias romanas „Žmogiškoji komedija“ yra plačiausia Prancūzijos visuomenės panorama nuo 1815 iki 1848 m.
O. Balzakas – žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai. Nuo jaunystės ligi mirties jis grūmėsi norėdamas įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis.
Literatūros darbą O. Balzakas pradėjo avantiūriniu ir istoriniu romanu, pasimokydamas iš Valterio Skoto, bet jau apie 1830 m. ėmė juoktis iš romantizmo. Jis pajuto, kad jo romanų sritis – plati gyvenimo tikrovė. Vaizdavo visą ano laiko prancūzų gyvenimą, nieko neužmiršdamas, nieko nepridėdamas ir neidealizuodamas.
„Tėvas Gorijo“ - buvo parašytas 1894 m. ir laikomas vienu iš geriausių Balzako romanų. Tai socialinis psichologinis romanas, kurio tema – šeimyninių santykių irimas buržuazinio gyvenimo sąlygomis.
Pagrindinė šio romano problema yra vaikų nedėkingumas tėvams. Balzakas kelia ir sprendžia šią problemą naujomis XlX a. sąlygomis per tėvo Gorijo ir jo dukterų paveikslus.



Gi De Mopasanas
Gi de Mopasanas (Henri René Albert Guy de Maupassant, 1850 m. rugpjūčio 5 d. – 1893 m. liepos 6 d.) – prancūzų XIX a. rašytojas, įžymus novelių kūrėjas.
Gi de Mopasanas gimė Miromesnil pilyje. Jo šeima – Lotaringijos aristokratai, gyvenantys Normandijoje. Mokėsi dvasinėje kolegijoje, vėliau Puanos licėjuje. Kariavo Prancūzijos-Prūsijos kare. Kare dalyvavo eiliniu kareiviu. Daug skaitė, ypač domėjosi gamtamoksliais dalykais ir astronomija.
Nuskurdus Mopasano šeimai, rašytojui teko įsidarbinti Jūrų ministerijoje, kurioje jis pradirbo 10 metų. Per tuos metus jis suartėjo su kitu prancūzų rašytoju Floberu. Su jo pagalba jis parašė savo pirmuosius kūrinius. Tuo metu Flobero namuose jis susipažino su kitais to meto rašytojais Emiliu Zolia, Ivanu Turgenevu.
1870 m. Gi de Mopasanas tapo laikraščių Le Figaro, Gil Blas, Le Gaulois ir l'Echo de Paris redaktoriumi. Laisvą nuo darbo laiką skirdavo apsakymų rašymui.
1880 m. jis paskelbė pirmąjį savo apsakymą Boule de suif, kuris susilaukė staigaus ir didžiulio pasisekimo. 1880 - 1891 m. – pats vaisingiausias periodas G. de Mopasano gyvenime.
Nuo 1880 iki 1891 metų rašytojas išspausdino apie tris šimtus novelių (vėliau sudariusių aštuoniolika tomų) ir šešis romanus: Vieno gyvenimo istorija (1883 m., Mielasis draugas 1885 m., Mont-Oriolis 1887 m.1995), Pjeras ir Žanas 1888 m., Stipri kaip mirtis 1889 m., Mūsų širdis 1890m.


Žemaitė

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė gimė bežemių bajorų šeimoje, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje.
Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė, kartu su savo vaikais Šėmose, netoli Lauksodos, kur Julija gyveno nuo 1856 iki 1863 metų rudens.
1863–1864 m. sukilime rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare.
Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, keliolika pjesių, pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių, korespondencijų. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“,„Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, su J. Jablonskiu parengė savo raštų rinkinį. Žymiausi jos kūriniai: „Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“.
Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai, pasakojimai epiški, ironiški, objektyvizuoti. Būdingi detalūs gamtos, papročių, buities, veikėjų išorės aprašymai. Daug dėmesio skiriama moters gyvenimui.





Jonas Biliūnas ir jo kūryba
Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčius, Utenos apskritis – 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje,Lenkija) – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas.
Gimnazijoje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį.
1893 m. mirus abiem tėvams ir 1899 m. atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių finansinės paramos. 1899–1900 m. gyvenoLiepojoje, kur vertėsi privačiomis pamokomis.1900 m.baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Dorpato (dabar – Tartu)universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. buvo pašalintas iš universiteto.

"SENAME DVARE"
1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė (1880–1978), ten subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Panevėžyje vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius.1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, buvo numatęs jį paversti trimėnesiu literatūros žurnalu, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus Vincui Kapsukui, iš jos pasitraukė. Prisidėjo prie laikraščio „Darbininkų balsas“ leidybos, redagavo jo 1 ir 2 numerius.
Negavęs leidimo grįžti į Dorpato universitetą ir ten tęsti medicinos studijas, 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūrą. Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje.
Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių. 1946 m. ir 1954–1955 m. jo žmonos dukros iš antrosios santuokos Meilės Matijošaitytės-Lukšienės iniciatyva išleistas „Raštų“ dvitomis.

Autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą;
Senasis dvaras kūrinyje iškyla kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimas.
Kūryba
Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906 m. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.
Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Ankstyvojoje kūryboje (apsakymai „Pirmutinis streikas“, 1903 m.; „Be darbo“, 1904 m.) vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo tema, protesto vaizdai. Vėlesniuosiuose apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai.
Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, žmogus. Veikėjai – niekam nereikalingi, nuskriausti, atstumti. Refleksijos (apmąstymai) gimsta iš tų atstumtųjų situacijos. Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji ir prisiminimų. Labai iškalbūs erdvės ženklai. Pasakotojas subjektyvus. Jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Lyrizmas gimsta iš gilaus J. Biliūno humanistiškumo – noro suprasti, užjausti. Kūryboje gausu autobiografinių kontekstų. J. Biliūnas savo kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai.


„Vagis“
Pavadinimu “Vagis” norima lyg pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį visuomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas). Tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė – dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas ir dvasinė būsena nulemta susitikimo su vagimi. Pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Šio žodžio prasmė išreiškia laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradimą… Va. gis, paimdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, bet jo dvasia skursta ir menkėja
Siužetas Pagyvenęs sodietis Jokūbas prisimena savo vaikystę ir tuomet įvykusį atsitikimą, kai, susiklosčius aplinkybėms, užmušė vagį. Niekas tuomet apie šį įvykį nesužinojo, bet sąžinė Jokūbą graužė visą gyvenimą.
Kūrinio kompozicija: Apsakymo kompozicija uždara, turi aiškią pradžią ir pabaigą. Kūrinyje tam tikra tvarka išdėstytos scenos, epizodai, parenkami veikėjai, organizuojama fabula, konfliktas. Autorius įvairia tvarka apsakyme išdėsto aprašymus, pasakojimus, dialogus, monologus. Novelė suskirstyta į keturis fragmentus.

„Lazda“


Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai įrankis, su kuriuo niekas neglosto.
Ištraukos kompozicija - koncentrinė (būdinga kūriniams, kurių centre – vienas veikėjas) -linijinė. Centre- vienas ar keli veikėjai; kiti veikiantys asmenys plačiau vaizduojami, yra šalutiniai, epizodiniai.
Šioje ištraukoje yra septyni veikėjai. Dumbrauckas ir tėvas - pagrindiniai, tikroviški, dinamiški ir aktyvūs. Kiti- epizodiniai, tikroviški ir pasyvūs.
Novelės pobūdis: Šioje ištraukoje daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui, todėl galime teigti, kad tai psichologinis pasakojimas.


„Ubagas“
Pasakotojas labai tikroviškai apibūdina žmonių jausmus, pasakoja vaizdingai, nenuobodžiai, išlieka neutralus vertindamas kitų veikėjų išgyvenimus, emocijas.
Kūrinio ištraukoje yra tarsi du pagrindiniai veikėjai: jaunas vyras, kuris prisimena ankstesnį Petro Sabaliūno gyvenimą, ir pats Sabaliūnas, kadaise turėjęs daug bičių, žemės lopinėlį, tačiau dabar eina ubagaudamas, Pasakotojas, kuris siejamas su jaunu vyru, yra labai atidus ir supratingas žmogus, gerbiantis ir išklausantis kitus. Petras Sabaliūnas taip pat labai geras, mylintis mažus vaikus ir bites, nuoširdus žmogus: „Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip savo bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.“
Laikas ištraukoje nėra apibrėžtas. Nuo praeities prisiminimų pereinama prie dabarties, o nuo jos vėl grįžtama į trumpus prisiminimus, ryškus praeities ir dabarties kontrastas.
Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų.

„Liūdna pasaka“

“Liūdną pasaką” sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis – tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo.
Antrosios dalies ekspozicija – jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas. Veiksmo užuomazga – Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprėja slapta išėjus Baniui. Nerimą keliančią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia, apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos atėjimas, Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvėse. Toliau seka epilogas – Juozapotos atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės.
Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį.


VINCAS KRĖVĖ - MICKEVIČIUS
Garsiausi klasicizmo epochos rašytojai
Žanas de Lafontenas, kūręs pasakėčias pagal Ezopą;
Pjeras Kornelis (tragedijos „Medėja“, „Sidas“, „Horacijus“),
Žanas Rasinas (tragedijos „Andromachė“, „Ifigenija“, „Fedra“),
Moljeras (komedijos „Tartiufas“, „Don Žuanas“, „Šykštuolis“, „Tariamas ligonis“).
Modernizmas

Modernizmas yra kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje ir pasireiškęs mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose. Moderni (kvantinė ir reliatyvumo) fizika, moderni (analitinė ir kontinentinė) filosofija ir moderni skaičių teorija matematikoje, taip pat siejamos su šiuo periodu. Kai kurie mokslininkai skirsto XX a. į Modernizmo ir Postmodernizmo periodus, tuo tarpu kiti neįžvelgia griežtų skirtumų tarp pastarųjų krypčių ir abejas laiko skirtingais vieno judėjimo aspektais.

Futurizmas
Futurizmas (lot. futurum 'ateitis') – avangardinė literatūros ir meno srovė, gyvavusi 1909–1925 m. Futuristai pretendavo kurti ateities meną, neigė praeities kultūrą, aukštino industriją, didmiesčio gyvenimą. Futurizmas pirmiausia paplito tarp Italijos menininkų, vėliau kitose Europos šalyse, taip pat Rusijoje.

Ekspresionizmas
Ekspresionizmas (pranc. expressionisme, iš expression 'išreiškimas, išraiškingumas, išraiška') – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė Vakarų Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro meno srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai. Daugiausiai reiškėsi Vokietijoje.

Klasicizmas Lietuvoje
Francas Kafka
Francas Kafka (vok. Franz Kafka; 1883 m. liepos 3 d. – 1924 m. birželio 3 d.) – žymus austrų prozininkas, vienas įtakingiausių ir savičiausių XX a. rašytojų, rašęs vokiečių kalba.
F. Kafka išsiskiria savitu rašymo stiliumi, dauguma jo darbų nėra iki galo pabaigti ir išspausdinti nepaisant rašytojo noro juos sunaikinti. Žinomiausi autoriaus darbai yra novelė „Metamorfozė“ bei nebaigti romanai „Procesas“ ir „Pilis“.
F. Kafka gimė 1883 m. Prahoje, vidutinio sluoksnio, vokiškai kalbančių žydų kilmės šeimoje. Tuo metu Praha buvo Bohemijos sostinė ir priklausė dvilypei Austrijos-Vengrijos imperijai. Per visą savo gyvenimą jis retai išvykdavo iš gimtojo miesto.
F. Kafkos santykiai su aplinkiniu pasauliu buvo itin komplikuoti. Jis gyveno siaubingą dvilypį gyvenimą, kentė didį prieštaravimą tarp savo socialinės egzistencijos ir menininko pašaukimo. Tikrasis gyvenimas jam prasidėdavo už rašomojo stalo. Popieriuje jis išliedavo fantastinius regėjimus, košmariškų sapnų sužadintus ar spontaniškai kylančius vaizdinius.

Lietuvoje klasicizmas turėjo ir baroko bruožų. Įtakos turėjo ir plintančios Švietimo idėjos.
Literatūroje buvo siekiama pamokyti, keliami griežti „gero skonio“ reikalavimai.
Populiarūs buvo tokie klasicizmo žanri kaip odė, idilė, epigrama ir kt.
Rašytojai:
Antanas Klementas
Dionizas Poška
Antanas Strazdas
BIOGRAFIJA
Gimė 1884 metų spalio 19 dieną Subartonių kaime;
Po dviejų metų mokymosi kunigų seminarijoje buvo išmestas dėl nekatalikiškų, per daug pasaulietiškų kūrinių;
Domėjosi skirtingomis kultūromis ir religijomis, pasakojo apie tai savo studentams;
Parkeliavęs į Lietuvą domėjosi politika, dėstytojavo universitete, rūpinosi švietimu;
Mirė 1954 metais Amerikoje;
KŪRYBA
drama „Šarūnas“ (išspausdintą 1910–1911 m.);
„Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (išsp. 1912 m.);
„Pratjekabuda“ (išsp. 1913 m.);
drama „Skirgaila“ (lietuvių kalba išspausdinta 1924 m.);
novelių rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (išsp. 1922 m.);
"SKIRGAILA"
Pirmoji klasikinė lietuvių tragedija;
Vaizduojamas XIV a. pabaigos Lietuvos valdovas Skirgaila ir to meto politinės, kultūrinės bei religinės problemos;
Krėvės Skirgaila – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas;
JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS
BIOGRAFIJA
Gimė 1869m. rugsėjo mėn. 20d. Malaišių kaime, Rokiškio apskrityje;
1888m. jis baigė gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Vienas iš "Tėvynės Sargo" organizatorių, redaktorių ir platintojų;
Išvyko į Ameriką "Saulės" draugijos reikalais;
Mirė 1933m. balandžio 29d. Kaune;
"DĖDĖS IR DĖDIENĖS"
Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menkus drabužius;
Dėmesys apysakoje sutelktas į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą;
JURGIS SAVICKIS
BIOGRAFIJA
Gimė 1890 m. gegužės 2 d. Pagausančio dvarelyje, netoli Ariogalos.
Mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose.
1912-1914 m. studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje.
Prasidėjus I pasauliniam karui, dirbo lietuvių komitetuose nukentėjusiems nuo karo šelpti.
Atstovaudamas Lietuvai jis rūpinosi tarptautiniu Lietuvos pripažinimu, populiarino Lietuvos kultūrą užsienyje.
Prasidėjus II pasauliniam karui Ženevoje atstovavo Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje.
Kai Sovietai okupavo Lietuvą, jis neteko darbo ir apsigyveno Pietų Prancūzijoje, Rivjeroje, ūkyje, kurį pavadino ,,Ariogala” ir ten mirė 1952 m. gruodžio 22 d
KŪRYBOS BRUOŽAI
Stiliaus meistriškumas: humoras, ironija, žaidimas su skaitytojo atmintyje susiklosčiusiais kokių nors situacijų, personažų vaizdiniais, nuorodos į kitus literatū­ros kūrinius, kultūros įvaizdžiai, simboliniai elementai.
JURGIS SAVICKIS SU SŪNUMI ALGIRDU
JURGIS SAVICKIS SU JUOZU TUMU - VAIŽGANTU
Full transcript