Lietuvos upės ir ežerai

Lietuvos upės ir ežerai

Ilgiausios upės

Hidrologinės sritys

• Žemaičių aukštumos sritis – apima Minijos ir Jūros baseinus bei dalį Ventos ir Dubysos baseinų. Dėl palyginti didelių aukščio skirtumų, nelaidžių gruntų ir didelio kritulių kiekio, šios srities upėms būdingas didelis nuolydis ir sraunumas.

• Vidurio lygumos sritis – apima Šešupės, Nevėžio, Mituvos, Lielupės baseinus, dalį Ventos ir Dubysos baseinų. Čia būdingi mažai laidūs gruntai, nedidelis kritulių kiekis, labai lygus paviršius, todėl upės lėtos, nevandeningos, vasarą smarkiai nusenka, o pavasarį ženkliai patvinsta.

Pagal savo hidrologinį režimą Lietuvos upės skirstomos į 4 sritis:

• Pajūrio sritis – apima Pajūrio žemumą, Nemuno deltą. Dėl čia būdingo jūrinio klimato (gausesnių kritulių, šiltų žiemų) upėse dažni poplūdžiai, kurie gali vykti visais metų laikais ir gali viršyti pavasario potvynius.
• Pietryčių sritis – apima Baltijos aukštumų ir aplinkinių teritorijų upes. Dėl laidaus grunto, didelių miškų plotų, gausių ežerų ir pelkių upių nuotėkis metų bėgyje kinta neženkliai.

Lietuvos upės vandenį gauna iš trijų šaltinių – lietaus, sniego tirpsmo ir požeminių vandenų. Dėl skirtingo kritulių pasiskirstymo ir klimatinių sąlygų kaitos metų bėgyje, susidaro atskiros vandens režimo fazės – potvynis, poplūdis, nuosėkis. Potvynių metu upės būna pačios vandeningiausios, pakyla vandens lygis, vanduo užlieja salpas, dažnai išsilieja iš vagos.

Lietuvos ežerai

Hidrologija

Lietuvoje iš viso yra 2830 ežerų, kurių plotas didesnis nei 0,5 ha. Dalį mažųjų ežerų sudaro senvaginės bei karstinės kilmės vandens telkiniai, kurių skaičius nuolat kinta, todėl tiksliai įvertinti jų skaičiaus neįmanoma. Visi ežerai užima apie 1,37 proc. Lietuvos teritorijos ploto. Be to, šalyje yra 340 dirbtinių tvenkinių, kurie didesni nei 5 ha.

Kadangi Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, jos upių tinklas tankus. Vidurio žemumoje šis tankumas vienas didžiausių, o Pietryčių lygumoje – vienas mažiausių. Dėl lygaus šalies paviršiaus upių nuolydžiai nedideli, vandens srovė lėta, vagos vingiuotos (labiausiai vingiuotos yra Šalčia, Kiauna, Merkys ir Grūda). Dauguma upių nėra labai vandeningos.

Lietuvos upės

Ežeringumas

Daugiausia ežerų yra Baltijos ir Žemaičių aukštumose, Dainavos ir Neries-Žeimenos žemumose. Ypač ežeringa sritis -– Baltijos aukštumų lanko šiaurinė dalis –- Aukštaičių aukštuma. Ten susidarę ištisi ežerynai: Molėtų, Dubingių, Zarasų. Aukštaičių aukštumoje telkšo didžiausi. Dzūkų ir Sūduvos aukštumose ežerų grupės mažesnės. Ten susidarę Trakų, Aukštadvario ežerynai bei didžiųjų Sūduvos ežerų grupė. Žemaičių aukštumoje tekšo dideli Platelių, Lūksto, Masčio, Biržulio, Germanto ežerai.

Lietuvoje suskaičiuojama apie 29 900 upių ir upelių, ilgesnių nei 0,25 km – jų bendras ilgis siekia 63,7 tūkst km. Upių ir upelių, ilgesnių nei 3 km, skaičius buvo suskaičiuotas labai tiksliai – 4418. Upių, ilgesnių nei 10 km yra 816 (3 proc.), o ilgesnių nei 100 km – 17.

Lietuvos upės susidarė tirpstant ledynui paskutiniojo apledėjimo metu. Ledynų tirpsmo vandenys išgraužė upių slėnius, kurių pavidalas vėliau dar keitėsi dėl erozijos.

Pagal pratakumą ežerai skirstomi į:

DIDŽIAUSI EŽERAI

• pratakinius (į ežerą ir įteka ir išteka upės) – Lietuvoje tokių 870
• vandenskyrinius (upės neįteka, tik išteka) – Lietuvoje tokių 300
• nenutekamuosius (upės įteka, bet neišteka) – Lietuvoje tokių 80
• akliniuosius (į ežerą upės neįteka ir iš jo neišteka) – visi likę ežerai (dauguma)

Giliausi ežerai

Tauragnas – 62,5 m

Malkėstaitis – 57 m

Asveja – 50,2 m

Galstas – 50,1 m

Vištytis – 50 m

Platelių ežeras – 46,6 m

Gavys 56 m

Verniejus 52,2 m