Introducing
Your new presentation assistant.
Refine, enhance, and tailor your content, source relevant images, and edit visuals quicker than ever before.
Trending searches
Eifelio bokšto fotografijos
Vieniems „Geležinė ledi“ tik eilinis metalo gabalas, kitiems – architektūrinis šedevras. Tačiau turbūt nėra nei vieno žmogaus, kuris atvykęs į Paryžių nepamatytų šio miesto simboliu tapusio bokšto.
Nors Eifelio bokštas atrodo vienspalvis, tačiau iš tikrųjų padengtas trijų skirtingų spalvų dažais: šviesiausia spalva dažoma viršūnė, o tamsiausia – apačia.
Prieš daugiau nei 100 metų Paryžių papuošęs bokštas suprojektuotas pagal tuo metu pažangiausius inžinerinius sprendimus, todėl net pučiant stipriems vėjams, metalinė konstrukcija nesvyruoja daugiau nei 12 cm.
Eifelio bokštas pavadintas inžinieriaus Gustavo Eifelio garbei, kurio įmonė suprojektavo ir pastatė bokštą 1889 metais rengtai Pasaulio parodai.
324 metrų aukščio metalinė konstrukcija yra vienas lankomiausių mokamų objektų pasaulyje, kiekvienais metais pritraukiantis milijonus turistų.
Tuo metu bokšto niekas nenorėjo pripažinti, buvo teigiama, kad jis bjaurojo Paryžiaus veidą, tačiau jo taip ir niekas nenugriovė, o laikui bėgant tapo ne tik miesto, bet ir visos šalies simboliu.
Iki pat 1930 metų tai buvo didžiausias statinys pasaulyje, kol jį nukarūnavo Niujorke pastatytas Chrysler Building dangoraižis.
Įspūdingo bokšto statymo darbai truko tik 2 metus, 2 mėnesius ir 5 dienas. Jam prireikė 2,5 milijono kniedžių, daugiau nei 18 tūkstančių geležies gabalų ir apie 60 tonų dažų.
Eifelio bokštas yra laikomas Paryžiaus miesto įžimybe.
Gustavas Eifelis ant bokšto išgraviravo 72 prancūzų mokslininkų, inžinierių ir kitų įžymių žmonių vardus.
Ši graviūra dvidešimto amžiaus pradžioje buvo uždažyta, bet 1986–1987 metais ją atkūrė Société Nouvelle d’exploitation de la Tour Eiffel (kompanija, su kuria buvo sudaryta sutartis valdyti su bokštu susijusius verslo reikalus).
Giedromis dienomis iš apžvalgos aikštelių atsiveria 60 km panorama. Su televizijos antenomis, kurios XX a. pradžioje išgelbėjo bokštą nuo sugriovimo, jo aukštis – 320 metrų. 1986 m. bokšte įrengtos natrio lempos, vėliau – švieslentė, rodžiusi senkantį XX a. dienų skaičių.
Eifelio bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai apskaičiuoti: vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos palaipsniui transformuojamos į gniuždymo jėgas, kurias bokšto atramos gali žymiai efektyviau atlaikyti.
Rašytojas Gi de Mopasanas pareiškė, jog Eifelio bokštas subjaurojo Paryžiaus veidą ir stengėsi vaikščioti tomis gatvėmis, iš kur mažiausiai bokštas matyti.
Bokšte yra 1665 laipteliai ir trys platformos su apžvalginėmis aikštelėmis ir kavinėmis. Pirmoji aikštelė – 57 m (arba 345 laipteliai), antroji – 115 m, trečioji – 276 m aukštyje (talpina 800 žmonių).
G. Eifelis, laimėjęs konkursą aukščiausiam pastatui, pažadėjo, kad Prancūzija bus vienintelė šalis, kurios vėliava plevėsuos ant 300 m aukščio stiebo.
Tačiau šiuo projektu pasipiktinusi inteligentija pateikė vadinamą „Trijų šimtų” protestą. Tarp pasirašiusių buvo Ch. Garnier, Operos architektas, kompozitorius Šarlis Guno, rašytojai Aleksandras Diuma (sūnus), Gi de Mopasanas ir kt.
Bokštas pastatytas per 2 metus, 2 mėnesius ir 5 dienas. Jo konstrukcijai prireikė 2,5 mln. kniedžių, 18 038 geležies gabalų, 60 tonų dažų. 7300 tonų sveriantis bokštas slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/cm²).
Eifelio inžinerija buvo tokia tiksli, kad net pučiant stipriausiam vėjui, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 cm. Visi didieji dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 m., buvo sukonstruoti beveik tokiu pačiu principu.
Mintis pastatyti bokštą kilo vokiečių kilmės inžinieriui iš Dižono Gustavui Eifeliui (Gustave Eiffel, 1832–1923 m.). 1889 m. Prancūzijos revoliucijos šimtosioms metinėms paminėti Paryžiuje buvo rengiama Pasaulinė paroda.
Eifelio bokštas – vienas iš Paryžiaus simbolių, pastatytas 1887–1889 m., kaip laikinas statinys, Paryžiuje, šalia Senos upės kranto. Bokštas buvo statomas 1889 m. rengtai Pasaulinei parodai. Iki 1931 m. buvo aukščiausias pasaulio statinys (301 metras).
Darbą parengė:
Deimantė Janušauskaitė IIId