Introducing 

Prezi AI.

Your new presentation assistant.

Refine, enhance, and tailor your content, source relevant images, and edit visuals quicker than ever before.

Loading content…
Transcript

Vilniaus tematiką savo kūryboje mėgo ne tik J. Kunčino romano herojus, bevardis valkata, girtuoklis, klajojantis po senamiesčio gatveles, Užupį, Onos, Bernardinų bažnyčias. Tai miestas sugeriantis visą jo liūdesį ir skausmą. Neatsiejama asmenybės dalis, kaip ir meilė Tūlai. 

+Šioje knygoje nerasime konkretaus siužeto.

+Tai tiesiog minčių, vaizdinių ir jausmų samplaika.

+Neįtikėtina, svaiginanti ir tragiška meilės istorija.

+Skaitant žavi rašymo stilius. ,,Visur jo žodis liejasi itin laisvai, šmaikščiai, žaismingai, be

sunkios vidinės įtampos ir stilizacijos pastangų", - taip šią knygą apibūdino Vytautas

Kubilius.

Pagrindinio veikėjo jausmai ieško gražesnės, šiltesnės ir jaukesnės erdvės, kurios realiame gyvenime nėra. Būtent istorinės aplinkybės ir kūrėjo jaučiama disharmonija lemia kūrinio fantastiškumą. Knyga –psichologinės saviterapijos priemonė, atskleidžianti rašančiojo patirtį ir problemas.

„Tūlos“ pasakotojui vaizduotė, menama reinkarnacija atstoja trokštamą realybę, pasąmonė patenkina sąmonę.

Postmodernizmo, magiškojo realizmo kūrinius ir J. Kunčino romaną „Tūla“ vienija veikėjų reakcija į realybę – veikėjai mato dabarties trūkumus.

•Romano „Tūla“ veikėjas nuo postmodernizmo ir magiškojo realizmo atstovų skiriasi tuo, kad suvokęs tikrovės absurdiškumą iš jos nesijuokia, bet bėga į pasąmonės pasaulį ir taip įrodo, kad yra silpnas, bijo gyvenimo ir nesugeba adekvačiai analizuoti ir priimti tikrovės. „Tūlos“ veikėjas yra neatsiejamas nuo savo gyvenamojo meto ir asmeninę patirtį pateikia kūrinyje. XX amžiaus kūrėjas yra sukrėstas karo, trėmimų patirties, praradęs tikėjimą Dievu ir savimi. Pagrindinis veikėjas nesijaučia pakankamai stiprus, kad pats gebėtų būti savo gyvenimo šeimininku. Jis trokšta, kad kas nors viską nuspręstų ir padarytų už jį. Bėgdamas į pasąmonės erdvę, jaučiasi saugus, nes tada nereikia mąstyti ir spręsti savo gyvenimo problemų.

O kas ta paslaptingoji Tūla, per visą pasakojimą ištarusi vos kelis sakinius?

Turėtų būti kažkas dieviško, jeigu tikėtume kiekvienu pagrindinio veikėjo žodžiu apie ją. Tik viena savaitė, septynios dienos kartu ir tavo gyvenime atsiranda prasmė. Jų susitikimai visuomet apgaubti paslapties ir laikinumo baime. Jų veiksmai kalba daugiau nei patys žodžiai. Kuomet nei vieta, nei laikas, nei žmonės tampa nebesvarbūs.

Kaip vieną postmodernizmo bruožą romane „Tūla“ galima pabrėžti tai, kad postmodernistai orientuojasi į pasąmonę, o modernistai – į sąmonę. J. Kunčino veikėją labiau domina tai, kas nėra sąmonė.

Pasak E. N. Bukelienės, „XX a. pabaigos rašytojas, priėmęs naujo tūkstantmečio estetinius iššūkius, nebegalėjo kalbėti apie realybę patikliai, naiviai ar sentimentaliai. Išniekinto žmogaus ir sugriautų šventyklų akivaizdoje vienintelė ori pozicija — skeptiko, atokaus stebėtojo“kalba ironiškai. O ironijos nestinga nei postmodernioje, nei magiškojo realizmo literatūroje.

Jurgis Kunčinas (1947 m. sausio 13 d. Alytuje – 2002 m. gruodžio 13 d. Vilniuje) – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

J. Kunčinas Vilniaus universitete 1964–1968 m. studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.

Postmodernistinės ironijos atsiradimą lemia nusivylimas gyvenimu, istorija, žmogumi. Kada labai skauda, juokiamasi piktai. Taip atsiranda literatūrinė priemonė — pastišas, kuriam būdingas nevalingas šaipymasis, kada nebėra iš ko šaipytis.

„Pastišas, kaip ir parodija, mėgdžioja ypatingą ar savitą stilių, stilistines kaukes, kalbėjimą negyva kalba, bet tai neutralus mėgdžiojimas, be gilesnio parodijos akstino, be satyrinės gaidos, be juoko“ . Kai „virš visų veiksmų ir minčių pakimba beprasmybė, pasaulis virsta chaosu, kuriame visa įmanoma, kuriame niekas neturi savo vietos“.

„Tūloje“ valkatos gyvensena apibūdinama labai vaizdžiai:

,,Privalai rūpintis kiekviena niekinga smulkmena, nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdyti paprašyti padėvėtų batų ar sausų kojinių. Ir dar: turi absoliučiai nebekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir į savo menkumą, niekingumą. savo bjaurų pavydą sotiesiems ir tūžmastį. <…> valkatiški bruožai išryškėja žmoguje ne iškart: dar ilgai gėda savo skurdo, alkio ir troškulio, nesmagu, kai nulydi žvilgsniais gatvėje. Ypač jei esi matęs „geresnių laikų“, nors kaip tik nuo jų pabėgai į gatvę, miglą, benamystę. Ilgainiui visa tai atbunka, nusitrina, gyventi po dangum pasidaro kur kas lengviau. <…> Turi susilieti su gatve, rūku, paturgės kiosku ir šaligatvio plyta, su garu, dūmais, derva, keiksmažodžiais ir sausu dulkių sūkuriu virš priemiesčio dykynės…“

Pagrindinis „Tūlos“ veikėjas gyvena svajonėse, vengia keistis pats ir keisti savo gyvenimą, kuris jo netenkina.

Pagrindinis „Tūlos“ veikėjas įsivaizduoja gyvenąs nerealiame pasaulyje, nes yra lakios vaizduotės, tikrovę vertina ironiškai, optimistiškai: „varnalėšos – tai juk varnų lėšos, didžiuliai, žali, beverčiai banknotai, akis lesančių varnų pinigai už kantrybę“.

J. Kunčino vaizduojamas personažas nėra visiškas valkata – jis dar visada išlaiko trūkinėjančius, bet iki galo nenutrūkstančius saitus su sociumu, su tvarkinguoju pasauliu – su tais žmonėmis, kurie turi pagrindą po kojomis ir kurie, daugiau ar mažiau pripažindami jo socialines teises, jam neretai padeda – gelbsti iš sunkių situacijų, nors kartais ir nusigręžia.

J. Kunčinas – sovietmečio bohemos metraštininkas, poetizavęs vidinę individo autonomiją kaip alternatyvą visuomeninio gyvenimo absurdui. Rašė ironiškai, kartais ciniškai, bet drauge jautriai ir įtikinančiai. Pasakojo apie „nevykėlių kartos“ žmones, nemokančius ir nenorinčius prisitaikyti prie gyvenamojo laiko. Rašytojo veikėjai renkasi laisvę, protestuodami prieš melagingas vertybes, bet laisvė tampa ir savęs paties naikinimo keliu. Kaip Antanas A. Jonynas yra pasakęs „ Rašytojas tikriausia žodžio prasme romantikas maksimalistas, modernizmo reliktas postmodernėjančioje vertybių nuvertinimo erdvėje, savo herojų gyvenimus ir likimus grindęs ir tikrinęs savo paties gyvenimu ir likimu. Buvo pilietis, beviltiškoje situacijoje pasiduodantis bejėgiškam bohemos įniršiui, o laisvės ir demokratijos vilčių įkvėpusioje Lietuvoje tapęs įžvalgiu, ironišku analitiku, neteisybės ar kvailybės triumfo akimirką neprarandančiu blaivaus optimizmo ir tikėjimo“.

Kaip teigė pats J. Kunčinas, „normalioje visuomenėje žmogus pats atranda savo santykį su Dievu“. Tačiau romane „Tūla“ vaizduojama tokia visuomenė, kurioje žmogus yra suabejojęs ir Dievu, ir savimi. Dėl to laisvas gyvenimo būdas, paguodą teikianti fantazija yra išeitis, galimybė bent trumpam susigrąžinti vidinę ramybę.

Magiškojo realizmo veikalai patraukia vaizduojamu fantazijos pasauliu. Skaitytojas gali užsimiršti, kartu su veikėjais pasinerti į jausmų, troškimų, mistikos valdomą pasaulį. Patirti tai, ko trūksta tikrame gyvenime.

Dar vienas svarbus magiškojo realizmo bruožas yra pasakiškumas – fantastinė situacija pateikiama kaip reali ir joje vyksta neįtikėtini dalykai: žmogus virsta šikšnosparniu ar negali pabusti iš miego, netgi pats kūrinys nesibaigia.

E. N. Bukelienė mano, kad romanas „Tūla“ yra postmodernus ir labai geros kokybės: „sovietmečio Vilniaus bohemos retrospektyvos požiūriu – Tūla yra vienas įdomesnių aptariamojo laikotarpio [1950-ųjų karta; aut. past.] kūrinių, o jautriai perteikta desperatiškos meilės istorija – vienas originaliausių lietuvių meilės romanų“.

Literatūros kritikei J. Kunčino kūrinys atrodo unikalus ir tuo, kad liudija „žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje ir jo sutrikimą išsiveržus į laisvę“.

,,Meniškumu ir dramatizmu nepranokstamas romanas ‚,Tūla“ vientisumą praradusio žmogaus bejėgystės, intelektinio nuovargio, depresijos ženklas – fiziologinių funkcijų, instinktų hipertrofuotas sureikšminimas“. Tokiu pastebėjimu E. N. Bukelienė siekia įrodyti, kad J. Kunčino romanas yra postmodernus, nes veikėjas itin jaučia išorinio pasaulio ir žmogaus priešpriešą, todėl nuo realaus gyvenimo slepiasi nerealiame.

Romanas „Tūla“ tik priartėja prie magiškojo realizmo, nes tikrovė netenkina veikėjų, realybę keičia fantazija. „Tūlos“ pasakotojas nesistengia keisti savo gyvenimo, nors yra nepatenkintas esama situacija. Tai rodo ironija, pastišas.

J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).

Pagrindinis „Tūlos“ veikėjas tapatinasi su šikšnosparniu, nes tokia būsena jam yra priimtinesnė. Tai įrodo daugiau nei 21 kartą pavartoti šikšnosparnio vaizdai. Jie išplėtoti, užima ištisus puslapius.

„Tūloje“ esama ir savų privalumų. Ypatingą pagrindinio veikėjo laisvumą, atsipalaidavimą atspindi nė trupučio nesuvaržyta kalba.

Ironiją perteikia rusiški keiksmažodžiai, šmaikštūs naujadarai, buitiniai dialogai: „dauguma šitaip: Lakūdra! Ko tu, tramtararam landžioji pas jaunus bernus?“

Autorius drąsiai vartoja nešvankius posakius, vaizduoja erotines scenas ir visa tai pateikia kaip literatūrines priemones.

Romanas „Tūla“ priskiriamas prie ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius. Fatališka meilė, Vilniaus gatveles užgulusi sovietmečio pilkuma, nerimo ir liūdesio slegiamas inteligentiškas jaunuolis – iš tokių vaizdų susiklostė geriausias J. Kunčino romanas. Pirmojo leidimo knygoje rašoma, kad „Tūla“ – tai amžinininko užrašai apie visai netolimus laikus, jų niūrią grasą, neviltį, tačiau nutviekstus skaidria fatališko jausmo šviesa.

„Kartais man atrodo, kad Tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų laikinųjų akys.“

•Tai leidžia teigti, kad veikėjo - žmogaus vaidmuo romane yra menkesnis už veikėjo - šikšnosparnio. Autorius nusprendė pagrindinio veikėjo pasaulėvoką perteikti per šikšnosparnio prizmę.

J. Kunčino romanas „Tūla“ ypatingas tuo, kad tarybinę žmogaus patirtį priima kaip neišvengiamybę, nesmerkia, bet šmaikščiai pasijuokia iš trūkumų: „žinoma, partija niekuomet nepalieka savo vaikų kaip aš. Partija mat nepalyginamai turtingesnė ne tik už valkatas, ne tik už tą vyną nuo artimųjų slepiantį brolį, bet net ir už tuos gruzinus“ („Tūla“, p. 55).

Toks žmogaus ir žinduolio sukryžminimas romaną priartina prie magiškojo realizmo kūrinių, padaro jį patrauklesniu skaitytojui, išlaisvina vaizduotę.

Autorius pasakotoją sutapatina su pagrindiniu veikėju, kuris yra menininkas, bohemiškas žmogus, klajūnas: „bastūnams ir veltėdžiams, girtuokliams ir benamiams atėjo baisūs laikai – valymas tęsėsi be paliovos <...> o aš pagalvodavau – kiek jų, baudėjų, reikia, kad visi dirbtų?“ („Tūla“, p. 124—125). Romane esama ironijos, erotiškumo, pastišo, veikėjas jaučia žmonių susvetimėjimą, socialinių sluoksnių skirtumus.

„Tūloje“ pateikiamas pasakotojas yra nei žmogus, nei šikšnosparnis. Jis turi abiejų būtybių savybių: „o aš neriu į tamsą ir skaudžiai atsimušu į langą – tikram šikšnosparniui niekada taip neatsitiktų!“.

Pabaiga

Autorius:

Tomas Aukštikalnis

Learn more about creating dynamic, engaging presentations with Prezi