Introducing
Your new presentation assistant.
Refine, enhance, and tailor your content, source relevant images, and edit visuals quicker than ever before.
Trending searches
1939 m. baigė Telšių Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją
Draugų ir profesorių Vilniuje buvo pastebėtas kaip talentingas filosofas ir poetas. Autoritetingiausiai
Vytauto Mačernio poeziją įvertino Vincas Mykolaitis-Putinas.
Kauno universitete pasirinko studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Su fakultetu persikėlė į Vilniaus universitetą, porą semestrų dar studijavo anglistiką, vėliau perėjo į filosofiją.
Dalyvavo „Šatrijos“ draugijoje, susipažino su teisę studijavusia Brone Vildžiūnaite, buvo sutarę kurti šeimą, bet Bronės iniciatyva planus atidėjo. Bronei parašyti
svarbiausi Vytauto laiškai, svarbiausi jo dvasinių išgyvenimų, pakilimų ir krizių, kūrybos psichologijos liudininkai.
Biografija
Vytautas Mačernis- poetas, jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas.
1943 m. Vilniaus universitetas okupacinės
valdžios buvo uždarytas. Mačernis
grįžo į Šarnelę.
Poetas dažnai čia grįždavo. Šarnelė jam buvo dvasinis prieglobstis.
Vytautas Mačernis gimė 1921 m.
birželio 5 d. Šarnelėje, netoli nuo ypatingos Žemaitijos vietos- Žemaičių Kalvarijos.
Vaikystėje geriau sutardavo su tėvu, nei su motina, kuri jo nemylėjo.
Buvo linkęs į vienatvę, uždarumą. Mylėjo knygas.
Į lietuvių tautos dvasinę patirtį Vytautas Mačernis įeina ir kaip ypatinga, išsiskirianti prigimtis, turėjusi retą jautrumo pasauliui, vizijai, fantazijai dovaną, galėjimą patirti regėjimus, tarsi išeiti už
įprastų ribų, pakilti iki šviesiausio taško, iš kur matyti, kad vertingiausia - „Tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje“.
Mačernis gilinosi į sudėtingus būties klausimus: kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija joje?
Tikėjo, jog didžiųjų būties tiesų pažinimas ir suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti ir išlikti pasaulinių katastrofų metu.
Mačernis savo tiesioginiu ir didžiausiu mokytoju laikė Motiejų Valančių.
„Vizijose“ atpažįstama gimtoji sodyba, baltas kelias („Ir išėjau pro sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon /Tartum svajonė pakerėta traukė“), purėta obelis, po ja sėdinti senolė. Bendriausia prasme - tai išėjimo iš namų kūrinys, išėjimo, kuris neatskiriamas nuo sugrįžimo. Tarp šių dviejų veiksmų-būsenų išsidėsto regėjimai - vizijos, poetiniai siekimai, filosofinės mintys, patyrimai.
„Man patiko tik vandenys gilūs“,- sakoma ketvirtajame „Žiemos sonete“, ir ši frazė yra poeto dvasinė vertikalė, bent iš dalies artima V. Mykolaičiui-Putinui. Aukštumos, kalnai ir gilūs vandenys. Bet ir pelkė, gimtųjų vietų realija, poetinama nuojautų, kad pelkės yra gyvieji muziejai, reliktinės žemės
vietos, keliančios ypatingą nuotaiką: „Pelkės kvepia. Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas, kyląs iš gelmių. /Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios, neaprėpiamos, bekraštės pelkės“ („Songs of Myself“,XIII).
Vytautas Mačernis - ciklų poetas.
Siekiama sukurti erdvę, kurioje mintys bei vaizdai
ryškėtų kartodamiesi, toltų grįždami, grįžtų toldami,
įsitvirtintų. Pabaigtas vienintelis ciklas - „Vizijos“, peržiūrėtas, taisytas, mašinėle perrašytas 1944 metų
pavasarį, su ranka įrašyta dedikacija P. Jurkui. „Metų“ ciklą sudaro metų laikų sonetai: „Rudens sonetai“,
„Žiemos sonetai“, „Pavasario sonetai“ ir du „Vasaros sonetai“. Cikliški yra „Trioletai“, „Songs of Myself“ giesmės, „Canto“. Pagaliau ir „Žmogiškoji komedija“, nors pabira ir fragmentiška. Matoma žanrų skalė: vizija, sonetas, trioletas, giesmė, ironiškas fragmentas, filosofinė miniatiūra.
Mėgo vienatvę: "Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas"
Nebuvo materialistas: "Prabanga iškošia žmogų, priverčia jį visomis dvasios jėgomis garbinti negyvus daiktus."
Draugai jį apibūdino kaip konservatyvų, užsidariusį svajotoją: "Vizija - tai mano turtas, svajonė - tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu."
Mačernis palaidotas vidury laukų, tėviškės kalnelyje.
Jo garbei pavadinta Sedos gimnazija.
„Gyvenimas – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų“.
1944-ųjų rudenį, artėjant frontui, kankinosi
abejodamas - likti ar trauktis. Su Donatu
Banioniu išsirengė į kelią. Buvo pasiėmęs
rankraščius, didžiausią savo turtą. Žemaičių
Kalvarijoje jį kliudė atsitiktinio sviedinio,
vienintelio skriejusio ta kryptimi, skeveldra.
Mirė sužalotas į galvą.
Po devynioliktojo Mačernio gimtadienio 1940 metais Laisvės Alėja važiavo rusų tankai.
Tuomet Mačernis pasakė: "Turbūt čia mūsų jaunystės pabaiga."
Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant
Ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose,
Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą,
Užvaldantį mane.