Viduramžių muzikos instrumentai

Viduramžių muzikos instrumentai

DŪDMAIŠIS

TRIMITAS

Dūdmaišis – muzikos instrumentas, liežuvėlinis dumplinis aerofonas.

LYRA

Trimitas yra aukščiausio registro varinis pučiamasis instrumentas.

Lyra – citrų šeimos narė. Ja grojama panašiai kaip ir gitara, braukiant.

Turi maišo pavidalo dumples iš gyvūno odos, pūtiklį, apie 200 mm ilgio vamzdelį. Maišo apačioje įtaisyta melodinė ir viena arba dvi (kartais trys) burdoninės birbynės. Muzikantas į maišą per pūtiklį pučia orą, kuris į birbynes patenka iš maišo, spaudžiamo alkūne. Melodinės birbynės skylutės dangstomos abiejų rankų pirštais. Garsas šaižus, toli girdimas.

Trimitas pagamintas iš varinio vamzdžio.

Viduramžiais paplito Europoje, daugiausia kaip piemenų ir valstiečių muzikos instrumentas, tik Škotijoje tebevartojamas kaip karinis muzikos instrumentas.

ARFA

Lyros rėmas susideda iš tuščiavidurio karkaso arba garso dėžutės. Iš jos nutęsti du sparnai, kurie irgi gali būti tuščiaviduriai ir yra sulenkti į vidų, o išlinkimo pabaigoje – į išorę. Viršuje jie sujungti skersiniu arba jungu. Kitas skersinis, pritvirtintas prie garso dėžutės, formuoja tiltą, perduodantį stygų vibracijas. Žemiausia nata buvo toliausiai nuo grojančiojo; stygos ilgiu per daug nesiskyrė; žemesnėms natoms išgauti turbūt buvo daromos storesnės stygos, kaip smuike ir panašiuose šiuolaikiniuose instrumentuose, arba buvo mažiau įtemptos. Stygas gamino iš žarnų ir įtempdavo tarp skersinio ir tilto, arba iki postygio po tiltu.

RAGAS

Pučiamasis instrumentas.

Arfos korpusą sudaro didelis, apie 180 cm aukščio trikampio formos medinis rėmas, viršuje šiek tiek lenktas ir jo apačioje esanti kūginė rezonansinė dėželė. Arfa sveria apie 35-40 kg. 63-99 stygos ištemptos išilgai korpuso. Diapazonas apima apie šešias su puse oktavos. Pagal stygų laikiklio padėtį arfos skirstomos į tankines ir rėmines. Tankinių arfų laikiklis, dažnai lenktas, kyla nuožulniai, rėminių - stačiu kampu.

Vėlyvaisiais viduramžiais iš rėminės arfos išsirutuliojo romaniškoji ir gotiškoji arfa.

BŪGNAI

VARGONAI

LIUTNIA

Vargonai - dumplėmis pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas.

Liutnia – muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas. Vienas seniausių styginių muzikos instrumentų.

Būgnas – mušamasis (perkusinis) muzikos instrumentas priklausantis membranofonų tipui. Būgnai laikomi netoniniais muzikos instrumentais, nors tam tikros jų atmainos turi pakankamai stipriai išreikštą pagrindinį toną.

Būgnai yra vieni seniausių muzikos instrumentų, ir per šimtus metų jų konstrukcija palyginus nedaug tepasikeitė. Būgno viršus – įtempta membrana, kurią mušant lazdelėmis arba rankomis išgaunamas garsas.

Svarbiausios vargonų dalys: vamzdžiai (į juos pučiamas oras sukelia garsus), oro pūtimo sistema, arba pūtykla, ir griežykla. Vamzdžiai skirstomi į švilpiamuosius ir liežuvėlinius. Garsų tembras priklauso nuo vamzdžių konstrukcijos, dalių proporcijos ir medžiagos, iš kurios jie pagaminti.

Liutnios korpusas yra perpjautos kriaušės pavidalo, gaubto dugno, suklijuoto iš plonų medžio juostelių, viršuje dengtas plokščia rezonansine deka su išpjaustyta ir ornamentais puošta apvalia garsaskyle. Aplink platų trumpą kaklelį aprištos septynios ar daugiau padalos. Senovėje liutnios buvo dviejų pagrindinių tipų: daug ilgesnio kaklo už korpusą ir truputį trumpesnio kaklo, nei korpusas. XVI a. klasikinio tipo liutnios turėjo 11 stygų, sugrupuotų 6 eilėmis.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ!

Visi vargonų vamzdžiai suskirstyti į registrus, arba balsus (registrą sudaro to paties tembro, dažnai vienos klaviatūros apimties vamzdžių eilė). Registrai tarpusavyje skiriasi garso aukščiu (1–3 oktavomis, kvintomis, tercijomis ir kt.). Aukštį lemia vamzdžio ilgis.

Skambinama pirštais arba brauktuku.

Liusvard Gukasian 3c