Loading presentation...

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

Make your likes visible on Facebook?

Connect your Facebook account to Prezi and let your likes appear on your timeline.
You can change this under Settings & Account at any time.

No, thanks

XVIII a. apranga Prancūzijoje

No description
by

Edita Mauraitė

on 19 April 2014

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of XVIII a. apranga Prancūzijoje

XVIII amžiaus apranga Prancūzijoje
• XVIII a. Europoje feodalizmas perėjo į vėlyvąją stadiją. Kapitalistinės gamybos būdas sudarė sąlygas atsirasti naujiems visuomeniniams ir politiniams santykiams, paspartino kultūros ir meno raidą.
• Iki XVIII a. karaliaus dvaras turėjo neribotą valdžią, o vėlyvuoju feodalizmo laikotarpiu praturtėjusi buržuazija jau nebenorėjo tenkintis feodaline monarchija. Ji taip pat atkakliai siekė valdžios. Tuo tarpu aristokratija pasitraukė iš ekonominio gyvenimo ir tapo dykinėjančia kasta.
• XVIII a. išryškėjo tam tikri prieštaringumai. griuvo absoliutizmo pamatai, atsirado didelių finansinių sunkumų, buržuazija reiškė nepasitenkinimą dvaro savavaliavimui, bruzdėjo skurstantys valstiečiai.
• 1715 m., atėjus į valdžią mažamečiam Liudvikui XV, prasidėjo naujas prancūzų kultūros etapas

XVIII amžius
XVIII amžius
• XVIII a. prancūzų drabužių raidai labai didelę įtaką turėjo meno stilių kaita: barokas, kuris tęsėsi iki 1715 m., rokokas (apie 1720 – apie 1770) ir atgimstantis klasicizmas (XVIII a. II pusė). Klasicizmo bruožus įkūnijo Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789) ir Direktorijos (1795-1799) laikų moterų apranga.
• I amžiaus pusėje suklestėjo rokoko stilius. Pagrindiniai jo bruožai – kaprizingas rafinuotumas, trapumas bei perdėtas puošnumas.
• XVIII a. II pusėje Prancūzijoje paplito vadinamasis šviečiamasis klasicizmas. Jį formavo švietėjų veikla, iškilusios buržuazijoss racionali pasaulėžiūra, siekimas praktiškumo, natūralaus paprastumo. Be to, to meto archelologiniai kasinėjimai leido pažinti antikos paminklus ir žadino susidomėjimą antikos menu.
• Paskutinis šio amžiaus etapas Prancūzijoje – tai revoliuciniai įvykiai, kurie tęsėsi nuo 1789 iki 1794 metų. Jie nušlavė visą feodalinę struktūrą, jos papročius ir privilegijas. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio drabužiuose žmonės išreiškė savo politines pažiūras.

Rokoko architektūra pasižymi dar puošnesnėmis bei labiau susmulkėjusiomis formomis ir detalėmis nei barokas. Šio laikotarpio interjeruose dominavo pasteliniai rožiniai, gelsvi, žydri, balti, pilki tonai. Rokoko ornamentas grakštus, dažniausiai asimetriškas. Be akanto lapo, itin populiaraus dekoro motyvo, dominuojančio įvairiuose meno dirbiniuose, atsirado kiti: smulkūs nusvirę lapai, primenantys vandens augaliją, kaspinais perrištos gėlių pynės. Ypač būdingos buvo ornamentinės kompozicijos su kriaukle bei įvairūs dinamiški užraitymai, primenantys į krantą bėgančią bangą, smulkūs gėlių žiedeliai, kiniškos pagodos ir kiti rytietiški elementai.
Architektūra
Būdingi bruožai: iškilmingumas, simetriška kompozicija,saikingas dekoras. Taip pat būdinga
antikos maniera. Interjerų puošyboje atsirado tiesesnės linijos, griežtesnis, lakoniškesnis ornamentas, kriauklės motyvą pakeitė lauro lapų pynės, sfinksų atvaizdai, rozetės, palmės.
Klasicizmas
1717 m. Prancūzijoje pradėtas leisti informacinis žurnalas Mercure de France, kuris supažindino visą šalį ir kitas Europos valstybes su tuo, kas vyksta Versalyje. Šiame žurnale buvo aprašomos įvairios šventės, damų ir kavalierių tualetai ir pan.
Mados plitimas
1778 – 1787 m. Buvo leidžiamas žurnalas „Galerie des modes“. Šiame žurnale buvo pateikiami K.Dezrė, A. Vato ir kitų dailininkų piešiniai, kuriuose perteikiama drabužių fasonai, jų dėvėjimo maniera, audinių raštai ir spalvos.
• XVIII a. Išgarsėjo prancūzų madų kūrėja madmuazelė R.Berten.
Ji buvo karalienės Marijos Antuanetės konsultantė ir buvo vadinama „madų ministre“. Ši menininkė išgarsėjo ne tik Paryžiuje, bet ir kitose šalyse, o jos suorganizuota verslovė tapo prancūzų modelių namų pirmtakiu.
• 1785 m. Išėjo pirmasis prancūzų madų žurnalas „Cabinet des Modes, Ou Les Modes Nouvelles“. Puikiose spalvotose graviūrose buvo vaizduojama ir tekstuose aprašoma viskas, kas naujausia madų pasaulyje: drabužiai, jų priedai, papuošalai ir kt.
XVIII a. Prancūzijoje buvo audžiami prašmatnūs šilkai, sidabro ir aukso gijomis atausti atlasai, marginti bei vienspalviai aksomai
Audiniai
Amžiaus I pusėje dar vyravo barokiniai ornamentai: stambios gėlės, vaisiai ir lapai, architektūros motyvai, peizažai, mezginių piešiniai.
7 dešimtmetyje šilko audinių raštuose atsirado klasicizmo bruožų: gėlių žiedai sumažėjo, linijos darėsi tiesesnės, pamėgti pastoraliniai motyvai.
Suklestėjus rokoko stilui audinius vėl imta marginti didelio raporto stambiu piešiniu.
Madingų audinių raštuose vyravo vainikai ir puokštės, komponuojamos su vazomis, paukščiais, peizažais.
Prancūzija pradėjo gaminti pigius, lengvus ir praktiškus medvilninius audinius, išmargintus dailiu, skoningu smulkių gėlyčių piešiniu.
Amžiaus pradžioje ir vyriški, ir moteriški drabužiai buvo siuvami iš tamsiai raudonos, įvairių atspalvių geltonos, mėlynos spalvos audinių, o amžiaus II pusėje labai madinga tapo ruda spalva. Ramūs, švelnūs jos atspalviai turėjo net ironiškus pavadinimus „jauna blusa“, „sena blusa“, „bliusos šonelis“, „blusos pilvelis“ ir pan.
• Moterų drabužiai siuvami iš švelnių žalio obuolio, gelsvos bei baltos spalvos audinių.
• Pamėgti siuvinėti audiniai, iš kurių buvo siuvamos moteriškos suknelės, vyriškos liemenės.
• Populiarūs mezginiai

Amžiaus pabaigoje ornamentas susmulkėjo, pasislinko į mezginio kraštą, ir ant likusios plokštumos pabiro drugeliai, smulkios gėlytės, žirniukai.
Vyrų apranga
Moterų apranga
Grožio idealas
Vyrų apranga Prancūzijos didžiosios buržuazinės revoliucijos ir Direktorijos laikotarpiu
Moterų apranga Prancūzijos didžiosios buržuazinės revoliucijos ir Direktorijos laikotarpiu
Iki 1715 m. Prancūzių aprangoje išliko baroko stiliaus bruožų, tačiau netrukus sunkios barokinės formos ėmė lengvėti ir švelnėti, atsirado vientisesnis siluetas, sumažėjo puošybos. Suknelės pradėtos siūti iš šilkinių, lengvai drapiruojamų audinių.
• 1718 m. pasirodė naujas moteriškų drabužių tipas. Šio laikotarpio aristokratės dėvėjo dvi sukneles: apatinė buvo įimta, o jos platus sijonas užmaunamas ant specialaus karkaso. Ant apatinės moterys vilkėdavo viršutinę suknelę, kurios plotis priklausydavo nuo apatinio karkasinio sijono pločio. Ši suknelė buvo nekirpta per taliją ir nuo pečių laisvai krisdavo sudarydama „Vato klostes“. Gili priekio iškirptė atidengdavo kaklą ir krūtinę, o nuo talijos suknelė prasiskleisdavo kaip apversta V raidė. Pro iškirptę buvo matyti ne mažiau prašmatni apatinė suknelė.
Trikampio ar suapvalinto kvadrato formos kaklo iškirptė ir siauros, iki alkūnių rankovės, užsibaigiančios keliomis eilėmis nėrinių, primenančių gėlės žiedą, suteikdavo drabužiui šventiškumo ir puošnumo.
• Šį moterišką apdarą siūdavo iš vienspalvių arba stambiais raštais išmargintų audinių.
• Suknelių, pasiūtų iš vienspalvių audinių, skvernus, apačią bei apatinį sijoną išsiuvinėdavo

Karkasai suknelių sijonams buvo gaminami iš metalinių ar medinių plokštelių. Vėliau juos imta gaminti iš banginio ūsų.
Buržuazijos luomo moterų suknelių sijonai buvo siuvami su mažesniu karkasu, o negilią kaklo iškirptę priedengdavo skepetaitė. Namuose dėvėjo neplatų sijoną su pakietintu pamušalu, prijuostę ir apsitempusį, ilgomis rankovėmis ir plačiu prieduru švarkelį.
Populiariausias 6 dešimtemčio viršutinis drabužis – manto – ilgas, priekyje susagstomas apsiaustas su gobtuvu ir nedidele apykakle – pelerina. Jo šoninėse siūlėse buvo paliekamos prakarpos rankoms iškišti. Žiemą turtingos damos vilkėjo manto, pamuštą kailiu.
• 1774-1783 m. moterų drabužiai ypač išplatėjo. Pagal prancūzų dvaro etiketą suknelės sijonas turėjo būti kuo platesnis ties klubais su ilgu šleifu. Dėl šio karkaso moterys patyrė begalę sunkumų
• Būdingiausias tuometinių drabužių bruožas – dar gausesnė puošyba. Be mezginių, raukinių, kokardų, sukneles imta dabinti dirbtinėmis gėlėmis bei jų vainikais. Gėles įvairiai išdėstydavo, o iš vainikų sudarydavo horizontalų mažų bei didelių puslankių kompozicijas ir tokiu būdu dabindao sijoną.

Šiuo laikotarpiu moterys pradėjo kopijuoti vyriškus drabužius. Dėvėjo prigludusį prie liemens, dvieilį, ilgomis siauromis rankovėmis ir didele apykakle redingotą, didelę puošnią skrybėlę. Vykdamos į medžioklę kartais užsimaudavo zomšines kelnes.
• 9 dešimtmetyje moterų drabužiuose atsirado pastoralinių elementų bei liaudiškų motyvų.
• Visais laikotarpiais turtingų moterų aprangą papildydavo įvairūs aksesuarai: vėduoklės, tabokinės, pirštinaitės, nosinaitės, kaklą ir krūtinę dengiančios skepetaitės, skėčiai, krepšeliai „pompadur“, į kuriuos susidėdavo kosmetikos smulkmenas

Prastuomenės apdarai: korsažas, ilgomis rankovėmis palaidinė, rauktas sijonas, švarkelis ir prijuostė.

Šukuosenos
• XVIII a. pradžioje aukštuomenės moterų šukuosenos buvo nesudėtingos: kaktą palikdavo atidengtą, plaukus lengvai sugarbanodavo ir šiek tiek papudruodavo. Šukuosenas puošdavo gėlėmis, nedidelėmis mezginiuotomis skepetaitėmis.
• Kiekviena šukuosena turėjo savo pavadinimą – „drugelis“, „lepūnėlė“ ir pan.
• 6-7 šukuosenos pasidarė sudėtingesnės, tapo madingi perukai bei šinjonai. Iškilmingomis progomis šukuosenas puošdavo dirbtinių gėlių puokštėmis, brangenybėmis.
• Nuo 8 deš. Damų šukuosenos vis didėjo ir tapo savotiškais meno kūriniais.

Įžymūs to meto šukuosenų meistrai buvo prilyginami mokslininkams ir dailininkams, nes šukuosenų konstrukcijoms padaryti reikėjo inžinerijos žinių, o sudėtingai, manieringai puošybai – meninių sugebėjimų.
Šukuosenų sukurta labai daug ir įvairių. Per vienerius metus Paryžiaus madų žurnalas pasiūlė apie 4000 įvairių šukuosenų modelių. Madingiausios iš jų – didžiulės plaukų ir įvairiausių puošmenų kupetos, kurių aukštis buvo nuo 30 iki 60 cm, o skersmuo – nedaug didesnis už veidą.
Į šukuosenas įkomponuodavo laivų, veikiančių malūnų modelių, medžioklės, meilės, dvikovų, piemenėlių su avimis scenų, gamtovaizdžių, vazose pamerktų gėlių, daržovių ir kitokių kompozicijų. Tokiems vaizdams sukurti reikėdavo daug pridedamų plaukų, dažų, pudros, begalės metrų tiulio ir apie 100 smeigtukų.
Šukuosenų sukeliami nepatogumai:
Damos, norėdamos išlaikyti pusiausvyrą, turėdavo pasiramsčiuoti lazdele, o važinėjantis karieta joms tekdavo klūpėti. Be to plaukuose imdavo knibždėti parazitai, tad pradėta gaminti specialius aštrius virbus galvai pasikasyti. Taip pat dėl damų neatsargumo kildavo daugybę gaisrų, mat tuometines patalpas apšviesdavo atviri šviestuvai. 1770 m. Liudviko XVI puotoje 508 šukuosenos užsidegė nuo fejerverko kibirkščių ir liepsnojo tarsi fakelai.
9 dešimtmetyje Prancūzijoje paplito anglų mados, tad šukuosenos ėmė žemėti ir supaprastėjo. Moterys plaukus sugarbanodavo ir nebepudruodavo.
Galvos apdangalai
• Amžiaus pradžioje galvos apdangalai buvo panašūs į dėvėtuosius XVII amžiuje – didoki, keistai įmantrūs, papuošti kaspinais ir mezginiais.
• Amžiaus viduryje galvos apdangalai sumažėjo ir tapo dailiomis kepurėlėmis.
• Vasarą moterys gobdavosi lengvomis skarelėmis – mantijomis, o jų kampus surišdavo ant krūtinės.
• 8 deš. Prancūzės susižavėjo angliška šiaudine plačiakrašte skrybėle; jos kraštus įmantriai užlankstydavo, papuošdavo kaspinais ir dėvėdavo kaip priedą prie šukuosenos.
• 9 deš., sumažėjus šukuosenoms, prancūzės pradėjo dėvėti didžiules plačiakraštes skrybėles iš šilko ar aksomo.
Blogu oru dėvėdavo apvalų, šukuoseną gaubiantį galvos apdangalą, sutvirtintą specialiu karkasu.
Apavas
• Bateliai įmantrūs
• Madingi smailianosiai, su aukšta pakulne ir gilia priekio iškirpte, pagaminti iš įvairiausių medžiagų: brokato, aksomo, atlaso.
• Kasdieninius batelius puošė priekyje susegta sagtimi, išeiginius – kokarda vietoj sagties, siuvinėjo aukso, sidabro gijomis.
• 7-8 deš. Patrumpėjus drabužiams apavas tapo kokečių atributu. Kai kurie bateliai būdavo įspiriami su manieringai išlenkta pakulne
• Įsivyravo griežtos taisyklės, kada kokios spalvos batelius galima dėvėti – juodus – per šventes, rudus – pasivaikščiojimų metu, raudonus ir baltus galėjo avėti tik aukštuomenės damos
• Prastuomenės apavas paprastų formų, su žemesne pakulne

Papuošalai
• Brangenybės – aukštuomenės damų privilegija; jomis puošė šventines šukuosenas, nešiojo auskarus, apyrankes, žiedus bei dailius vėrinius.
• XVIII a. II pusėje buvo ypač madingos dirbtinių gėlių puokštės, prisegros prie krūtinės, bei miniatiūriniai, ant grandinėlės pakabinti laikrodžiai
• Šiuo laikotarpiu damos ant kaklo rišdavosi įvairias kaspinų ir nėrinių juosteles.

Kosmetika
• XVIII amžius – kosmetikos klestėjimo laikotarpis.
• Europos šalių diduomenė dažėsi kaip niekada gausiai „antakiai paryškinti kinišku tušu, o rankos, alkūnės, pečiai, pasmakrė, šnervės, vokų viršus, ausų speneliai, delnai, pirštų galiukai parausvinti“
• Tiek vyrai, tiek moterys, kurie laikėsi etiketo, gausiai pudravo veidą ir plaukus, grimavosi.
Taip pat ant veido, kaklo ir net uždengtų kūno vietų damos ir kavalieriai klijavo „museles“ – tamsaus, dažniausiai juodo šilko ar taftos lipdukus – meilės simbolį.
• Dvariškiai berdavosi ant savęs kilogramus pudros, pagamintos iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų, o tuo tarpu šalyje badavo valstiečiai.
• Amžiaus pabaigoje balta pudra tapo nebemadinga, todėl veidas buvo pudruojamas vienodo sluoksnio šviesia, o plaukai šiek tiek pabarstomi auksine ar kaštonine pudra. Atsisakyta ir skruostų rausvinimo.

• XVIII a. pradžioje drabužiai išliko tokie patys, kokie buvo XVII a. pabaigoje
• 1715-1750 m. Vyrų aprangoje atsirado rokoko stiliaus bruožai: pasikeitė drabužio dalių santykiai ir jų išdėstymas.

• To metų vyrų išvaizdai būdingi siauri pečiai ir į apačią platėjantis siluetas, kurį pabrėžė platūs rankovių atvartai.
• Vyrų mėgstamos iki kelių kelnės ir apsitempusios kojinės teikė figūrai manieringo grakštumo.
• Aukštuomenės vyrai dėvėjo marškinius, liemenę, kelnes ir maždaug iki kelių ilgumo žiustokorą
• Marškiniai buvo puošiami plonais lengvais mezginiais. Ypač mėgtas ant krūtinės kabantis dailus žabo arba mezginiuota kaklajuostė, surišta į didelę kokardą.

Ant marškinių vyrai vilkdavosi įvairių spalvų (tamsiai rudos, auksinės, įvairių spalvų geltonos) liemenę, kuri buvo puošta prašmatniai išsiuvinėtu ornamentu bei matoma pro atsegtą žiustokorą.
Žiustokoras siūtas iš aksomo, atlaso arba šilko. Visos detalės paryškintos siuvinėjimu
• 1750-1774 m. Aukštuomenės vyrų drabužiai beveik nekito, tačiau jie nebebuvo mados etalonu. Karaliaus dvaras prarado įtaką šioje srityje, aktyviai pradėjo reikštis aristokratai, kurie kūrė naujas drabužių formas.
• Tuo laikotarpiu drabužiai susiaurėjo, pakito fasonas, švarko rankovės šiek tiek pailgėjo, o jų atvartai – susiaurėjo.

• Šio laikotarpio drabužiai nors ir buvo rafinuoti, tačiau pamažu paprastėjo, darėsi elegantiškesni, subtilesnių spalvų.
• 8 dešimtemtyje švietėjų propaguojama anglomanija įsinešė naujovių į prancūzų madas – tapo madingas angliškas galumbės frakas. Jis buvo prigludęs ties klubais, sklembtais skvernais, siauromis rankovėmis ir nedidele stačiąja apykakle. Prancūzai jį siuvo iš šilko, o kraštus išsiuvinėjo
• Po fraku vyrai vilkėdavo puošnius marškinius, mūvėdavo sulig kelių ilgumo kelnes, avėjo baltas kojines ir plokščius batelius.
• Šiuo laikotarpiu paplito angliškas viršutinis švarkas – redingotas (raitelio švarkas).. Jis ties liemeniu prigludęs, į apačią platėjantis, per priekį susagstomas, ilgomis, tiesiomis rankovėmis, didele, pusiau stačiąja įvairių formų apykakle.

• 1774-1783 m. Išeiginiai drabužiai vis dar buvo gausiai puošiami nėriniais ir didelėmis brangiomis dekoratyvinėmis sagomis.
• 9 dešimtmetyje prancūzai ypač žavėjosi anglų madomis. Dvariškio ir smulkaus buržua drabužiai beveik nesiskyrė, nyko luominiai skirtumai. Išeiginę madingą vyro aprangą sudarė:siauras, aukšta stačiąja apykakle ir didelėmis sagomis frakas, apsitempusios, kelius dengiančios kelnės, aukštai susagstoma liemenė, marškiniai su puošniu dvipusiu žabo ir smakrą siekianti skepeta, surišta į didoką kokardą.
Labai populiarios baltos liemenės, išsiuvinėtos gėlių puokštėmis ar pynėmis, o vėliau – istorinių siužetų kompozicijomis, Ž. de Lafonteno pasakėčių atvaizdais, Don Kichoto nuotykių motyvais ir net scenomis iš madingų spektaklių.
• Baigiantis amžiui vyrų mados diktatore tapo Anglija
• Beveik visą XVIII a. buvo madingi šviesių ir ryškių spalvų aukštuomenės vyrų drabužiai.
• Darbininkų ir smulkių prekybininkų apranga bendrais bruožais buvo panaši į aukštuomenės, tačiau paprastesnė, tamsių spalvų.

Šukuosenos
• Iki 1715 m. Vyrai vis dar nešiojo didelius perukus (kaip ir XVII a.)
• Vėliau perukų dydis bei jų forma įvairėjo. Vieni perukai buvo ilgi ir garbanoti, kiti – mažesni, su keliomis garbanomis ties smilkiniais ir uodegyte nugaroje.
• Suklestėjus rokoko stiliui tiek perukai, tiek nuosavi plaukai buvo gausiai pudruojami.
• Amžiaus pabaigoje tapo madingi natūralūs plaukai, tačiau šukuosenos išliko tokios pačios

Galvos apdangalai
• XVIII a. buvo populiariausia įvairių dydžių bei fasonų skrybėlė
• Amžiaus I pusėje ji nedidelė ir dažniausiai trikampė, o amžiaus II pusėje, sumažėjus perukams, skrybėlės tapo įvairesnės.
• Angliškų madų gerbėjai dėvėjo mažą apvalią skrybėlę siauromis atbrailomis, o su redingotu – anglišką cilindrą.

Apavas
• Šio amžiaus aukštuomenės vyrų apavas nelabai įvairus: buvo nešiojami atviresni ir uždaresni įvairių spalvų bateliai plokščia žema pakulne, su sagtimi priekyje.
• Jodinėdami vyrai avėjo iki pusės blauzdų arba ilgus aulinukus iš minkštos plonos odos.

Papuošalai
• Brangios, meniškai dekoruotos sagos
• Amžiaus viduryje imta žavėtis grandinėlėmis, kurias kabindavo abiejose liemens pusėse po liemene, o galus ištraukdavo ant kelnių.
• Nešiojo laikrodėlius (kartais net po keturis), pakabintus ant plačios pintos juostos.


Svarbiausia šio laikotarpio vyrų drabužio detalė – trispalvė kokarda.
Visas nacionalines spalvas – raudoną, mėlyną, baltą savitai derino drabužiuose ir papuošaluose. Kaspinai, audiniai, kojinės, pirštinaitės taip pat buvo dažniausiai trijų spalvų
• Pirmaisiais revoliucijos metais kontrrevoliucionieriai stengėsi pabrėžti protestą prieš vykstančius įvykius ir apdarus siūdinosi iš juodo audinio.
• 1791 m. sustiprėjus revoliucinėms nuotaikoms atsisakyta juodos spalvos ir pradėta dėvėti žalios spalvos švarkus su rožine apykakle, lelijomis margintą liemenę, baltą kaklajuostę su balta kokarda.

Avėjo batelius su sagtimi, revoliucionieriai – surišamus raišteliais.
Revoliucionieriai dėvėjo fraką su siaura „uodega“, trumpais atvartais liemenę, apsitempusias, į apačią siaurėjančias kelnes iš vilnonio audinio, avėjo aulinukus su atvartais arba batelius be pakulnės. Aprangą papildė aukšta apvali skrybėlė, papuošta mezginiuota kokarda. Kojines ir pirštines puošė trijų spalvų juostelėmis. Atsisakyta perukų.
1792 m. revoliucinieriai dėvėjo neilgą švarkelį ‚karmanjolė“, ilgas jūreiviškas kelnes, paprastus marškinius su laisvai užrištu kaspinu – kaklajuoste ir raudoną frygišką kepurę su tautiška kokarda.
Šiuo metu atsirado kelnės su petnešomis
Direktorijos laikotarpiu jaunimas, demonstruodamas nusistatymą prieš revoliucingai nusiteikusią liaudį, dirbtinai iškraipydavo drabužių proporcijas: liemenę dėvėdavo dvigubai trumpesnę nei įprasta, apykaklę – tokią aukštą, kad ji uždengdavo pusę galvos, o drabužius siūdinosi ne iš horizontaliai dryžuotų audinių. Plaukus šukuodavo į priekį, susukdavo sruogomis, o šonuose supintas plonas kasytes susegdavo ant pakaušio.
• Vienos moterys dėvėjo mėlyną redingotą su raudonais apvadais, rauktą sijoną ir palaidinę. Galvą dengdavo apdangalais, puoštais trispalve kokarda ir kaspinais.

• Kitos moterys, aktyviai dalyvavusios revoliucinėje kovoje, rengėsi trumpu dvieiliu švarku be korseto, palaidine, pusilgiu sijonu ir standžiai susijuosdavo plačiu diržu, už kurio pakabindavo durklą. Jos nešiojo ant pečių užkritusius plaukus, dėvėjo fetinę skrybėlę, papuoštą nacionaline kokarda ir stručio plunksnomis.

Sutriuškinus jakobinų diktatūrą Paryžiuje vėl pradėta gaminti prabangos daiktus. Atgimęs klasicizmas kartojo antikos meno tradicijas. Moterų drabužiuose tarsi atgimė graikiški chitonai, kurie buvo juosiami kaspinu aukštai po krūtimis, o klostės laisvai, plastiškai krito apie figūrą.
• Dingo karkasai
• Apdarai siuvami iš lengvų, plonų, dažniausiai baltų audinių, ant jų užsisiaučiama plačiais standesnių audinių šaliais, krintančiais giliomis klostėmis.
• Laikotarpiui būdinga paaukštinta suknelių talija, tiesus sijonas ir gili kaklo iškirptė.
Įsigalėjus klasicizmui buvo madingas ilgas kaklas, tad moterys plaukus sukeldavo aukštai ant pakaušio ir susukdavo į „graikišką mazgą“ arba plaukus kirpdavo trumpai ir garbanodavo. Per šventes galvą pasidabindavo auksinėmis diademomis, aksominėmis juostomis arba tinkleliais.

Galvos apdangalai: didelės skrybėlės, surauktos bei įvairiai sudrapiruotos kepurės, primenančios beretę išpuoštos plunksnomis ir gausybe kaspinų,
Avalynė: šventiniai bateliai prašmatnūs, šviesūs, su neaukšta pakulne bei išsiuvinėti.
• XVIII a. grožio idealui turėjo įtakos meno stiliai, visuomeniniai politiniai įvykiai, revoliucinės nuotaikos.
• Prancūzijoje, vyraujant rokoko stiliui, vyrų ir moterų išvaizda supanašėjo. Dvariškių figūra prarado bet kokius vyriškumo požymius. Suklestėjo absoliutus
dirbtinumas – pagrindinis šio laikotarpio žmogaus išvaizdos bruožas.

Vyrai nešiojo didelius perukus, plaukus ir veidą gausiai pudruodavo, skruostus rausvindavo, o kaklo raukšles slėpė mezginiuose, jų manieros plastiškos, kiekvienas judesys išmoktas, kiekviena poza – ištreniruota.
• Daugelis aristokratijos kartų buvo atpratusios nuo darbo ir visas jėgas bei talentą skyrė galantiškam flirtui, meilės intrigoms, saloniniams pasilinksminimams. „Išsipustę ir išsikvėpinę aukštuomenės vyrai valandų valandas maivėsi prieš veidrodį arba siuvinėjo.“

• Šiame amžiuje moteris tapo visų dėmesio centru. Pasak menotyrininkų „moteris turėjo atrodyti brengi lėlė, rojaus paukštė, įmantri gėlė“. Todėl jau nuo mažens aristokratės buvo labai rūpestingai auklėjamos, mokomos gracingumo, šokių bei drabužių dėvėjimo meno.
• Šešerių, septynerių metų mergaitės figūrėlę suverždavo kietais korsetais, kad ji būtų madingų proporcijų:
siaurų pečių, apvalių klubų, laibo, lankstaus liemens.

Madam Pompadur buvo idealus to laikotarpio prancūzės tipas, jos drabužius kopijuodavo aukštuomenės damos
Rokoko
Amžiaus grožio idealą, susiformavusį aukštuomenėje, pakeitė Prancūzijos didžioji revoliucija, iškėlusi naują – moters kovotojos tipą
1760 m. šventinį damos komplektą sudarė palaidinė (po ja užsitempdavo korsetą iš banginio ūsų), ties klubais paplatintas sijonas su karkasu ir viršutinė suknelė su trapecine krūtinės iškirpte, kurios kraštus prisegdavo prie palaidinės. Iškirptę pridengdavo nuo viršaus į apačią mažėjančiomis kaspinų kokardomis. Apatinio sijono pažemiai bei viršutinės suknelės skvernai buvo papuošti raukiniais, mezginiais, gausybe klosčių, kokardų ir kitų niekučių.
Labiausiai paplitęs suknelių modelis vadinasmas „Polonezu“. Be gausios puošybos, šioms suknelėms būdinga labai susiaurintas liemuo ir specialiomis, vertikaliai įvertomis virvelėmis sudrapiruotas viršutinis sijonas.
Ikirevoliuciniu laikotarpiu prancūzės pradėjo mėgdžioti anglų madas. Moterų suknelės labai supaprastėjo: susiaurėjo sijonas, sutrumpėjo šleifas, išnyko gausybė raukinių, nėrinių, nesuskaičiuojamos gėlių pynės; siluetuose ir detalėse įsivyravo ramesnės linijos, vienspalviai ir siauradryžiai audiniai. Tačiau prancūzės vis dar stengėsi paryškinti „vapsvos taliją“, vietoj trumpų rankovių siuvo ilgas siauras rankoves.
Full transcript