Loading presentation...
Prezi is an interactive zooming presentation

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

Make your likes visible on Facebook?

Connect your Facebook account to Prezi and let your likes appear on your timeline.
You can change this under Settings & Account at any time.

No, thanks

Šviesos reiškiniai

Mano bendras projektinis darbas su Izabele Staponkute apie šviesos reiškinius
by

Saulė Pukinskaitė

on 10 April 2015

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of Šviesos reiškiniai

Šviesos reiškiniai
5.1 Šviesa ir jos šaltiniai
Šviesos reiškiniai mus lydi kasdien, su jais susiduriame kiekviename savo žingsnyje, todėl šie reiškiniai yra nepaprastai svarbūs žmogaus gyvenime. Psichologai teigia, kad šviesa daro įtaką netgi žmogaus charakteriui. Daugiau saulės spindulių gaunantys pietiečiai yra linksmesni, labiau atsipalaidavę, tuo tarpu šiauriečiai, saulę regintys rečiau, - santūresni, uždaresni.

O ar susimąstome, kas yra šviesa, kas ją skleidžia, kokia jos prigimtis? Nepakanka vien žaisti „saulės zuikučiais“ ar rytą pabudus stebėti šviesos spindulio kelią pagal kambaryje apšviestas dulkeles. Atėjo metas giliau pažvelgti į mums visiems pažįstamus aplinkos reiškinius.
Visi šviesą skleidžiantys kūnai vadinami šviesos šaltiniais. Juos galima suskirstyti į gamtinius (natūralius) ir dirbtinius. Gamtiniai šviesos šaltiniai yra Saulė, žvaigždės, žaibas, įvairūs šviečiantys vabzdžiai ir augalai, dirbtiniai - visokiausios lempos, laužo ar žvakės liepsna ir pan. Mokyklos sąlygomis taip pat galima sukurti šviesos šaltinius, panašius į gamtinius.

Šviesos šaltiniai plačiai naudojami praktikoje (5.2 pav.): apšvietimui, reklamai, informacijai perduoti (pavyzdžiui, švyturiai rodo jūreiviams kelią, sankryžose įtaisyti šviesoforai ar automobilių posūkių lempos teikia informaciją vairuotojams) ir pan.
Vis dėlto matome ne tik šviesą skleidžiančius kūnus – šviesos šaltinius, bet ir daugybę kitų daiktų, kurie nėra šviesos šaltiniai: medžius, debesis, baldus, kambario sienas ir t.t. Jie matomi tik tada, kai yra apšviesti šviesos šaltinių, nes iš šaltinio sklindanti šviesa, pasiekusi tų daiktų paviršių, nuo jo atsispindi. Todėl, norėdami ką nors įžvelgti kambaryje tamsią naktį, turime įjungti elektros lemputę, uždegti degtuką ar žvakę, t.y. apšviesti kambarį. Trumpai aplinką gali nušviesti ir plykstelėjęs žaibas. Taigi daiktus matome tik tada, kai aplink šviesu.

Tačiau vien šviesos tam neužtenka – ji dar turi pakliūti į mūsų akis.
Turinys:
Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija
Šviesos reiškiniai
Parengė Saulė Pukinskaitė
ir Izabelė Staponkutė 7b
Mokytojas Kęstutis Petrikas
2015–03–21
Įvadas
Šviesos šaltiniai
1 bandymas
Pasinaudokime 5.1 paveiksle pavaizduotu prietaisu - vadinamąja elektroforine mašina. Sukdami jos rankenėlę, po tam tikro laiko pamatysime žaibą primenantį blyksnį. Tai šviesos kibirkštis, panaši į tą, kuri šoka tarp audros debesų.


5.2 Tiesiaeigis šviesos sklidimas
Apšviesti kūnai
Trumpam užsimerkite. Nors kambaryje pakankamai šviesu, tačiau pasijuntate tarsi esą visiškoje tamsoje. Taip yra dėl to, kad šviesa nepatenka į užmerktas jūsų akis.
2 bandymas
Ačiū už dėmesį!
Informacijos šaltiniai:

• Fizikos svetainė – http://www.fizika.lm.lt/content/section/4/69/
• Fizikos vadovėlis 7 klasei
Kaip šaltiniai skleidžia šviesą
Beveik visi vaikai mėgsta piešti Saulę ir nuo jos į visas puses nutįsusius spindulius. Jauniems piešėjams dar nerūpi, kas tie spinduliai ir kaip jie atsiranda. O jums?

Apie šviesos prigimtį kalbėsime aukštesnėse klasėse. Tuo tarpu dabar pamėginsime išsiaiškinti, ar teisūs piešinių autoriai, šviesą vaizduojantys sklindančią iš šaltinio į visas puses spinduliais.
1 bandymas
2 bandymas
Pritemdytame kambaryje uždekite elektros lemputę. Kambarys netrukus nušvis ir lemputės skleidžiama šviesa pasieks visus jame esančius daiktus – šie bus matomi geriau.

Peršasi išvada, kad šviesos šaltiniai skleidžia šviesą visomis kryptimis.

Tačiau tai teisinga ne visuomet. Tam tikromis sąlygomis šviesa gali sklisti ir viena, norima kryptimi.
Įjunkite kišeninio žibintuvėlio arba stalinės lempos jungiklį. Dėl atitinkamos sandaros šios lempos skleidžia šviesą siauru pluoštu viena kryptimi.

Panašiai šviesa sklinda ir iš naktį važiuojančio automobilio žibintų.


Šviesos spindulys
1 pavyzdys
Stebint į pritemdytą kambarį pro langinių ar užuolaidų plyšį prasiskverbusią šviesą, aiškiai matyti apšviestų dulkelių pluoštas, kurį buityje vadiname šviesos spinduliu.
Susiaurinę šviesos pluoštą, dažnai sakome, kad matome šviesos spindulį. Deja, pačios sklindančios šviesos matyti neįmanoma. Iš tikrųjų regime jos apšviestus daiktus: dulkeles, dūmus, vandens lašelius (rūką) ir pan. Šviesos spinduliu fizikoje įprasta vadinti tik tiesią liniją, kuria sklinda šviesa. Vadinasi, dailininkų paveiksluose vaizduojami spinduliai yra ne kas kita, kaip apšviestos smulkios dalelės kambaryje, vandens lašeliai ūkanotame miške ir t.t.
Saulės šviesai prasibrovus pro tankią medžių lapiją, miške susidaro šviesūs ruožai (5.8 pav.) - apšviesti smulkūs vandens lašeliai.
2 pavyzdys
Išvada
Remdamiesi 1 ir 2 pavyzdžiu, galime teigti, kad vaikų piešiniai neiškraipo saulės šviesos sklidimo į visas puses tiesiomis linijomis esmės. Ir fizikai šviesos spindulius brėžiniuose vaizduoja tiesiomis linijomis.
Padarysime bendrą išvadą:
Šviesa iš šaltinio sklinda į visas puses tiesiomis linijomis.
Tiesiaeigio šviesos sklidimo taikymas
Šviesos savybė sklisti tiesiai plačiai taikoma praktikoje. Stalius, primerkęs vieną akį, žiūri, ar tiesi lentos briauna. Tokiu pat būdu galima patikrinti ir liniuotės kraštą. Matininkas iš akies arba specialiais prietaisais nustato žemės sklypų riboženklių vietą.
Šviesa atsispindi
Laiko tarpą nuo vakaro iki ryto vadiname naktimi. Kodėl ją kartais apibūdiname taip: ,,tamsi naktis“, ,,gūdi naktis“?

Tamsią lapkričio naktį ,neįjungę kambaryje elektros lemputės, pabandykime įžiūrėti čia stovinčius baldus. Greičiausiai nepavyks. O ar pasiseks tokią naktį tamsiame kambaryje sugauti juodą katiną ? Taip pat ne. Juk ne veltui sakoma: neranda , kaip juodos katės tamsiame kambaryje.

Kodėl tuos pačius daiktus dieną matome kuo puikiausiai, o naktį – ne? Į šį klausimą jau mėginome atsakyti kalbėdami apie skaidrius ir neskaidrius kūnus. Tuomet užsiminėme, kad šviesa nuo neskaidrių kūnų gali atsispindėti.

Jau žinome, kad šviesą skleidžia gamtiniai ir dirbtiniai šaltiniai: Saulė, degantis laužas, žvakė. Pasiekia mūsų akis, iš šaltinio sklindantys spinduliai sukelia jose šviesos pojūtį. Toks pat pojūtis mus apima ir žiūrint į tokius daiktus, kurie patys nešviečia. Tik šiuo atveju, kaip žinome, mūsų akis pasiekia tų daiktų atspindėta šviesa.

Paprastai paaiškinti šviesos atspindį, neatsižvelgiant į jos prigimtį, sunku. (Apie šviesą, kaip apie bangas, įgalinančias klausytis radijo, žiūrėti televiziją, sužinosite vėliau.)
Šviesos atspindžio dėsnis
Suprasti šviesos atspindžio reiškinį gali šiek tiek padėti toks pavyzdys. Mėtydami akmenukus į upę ar ežerą, tikriausiai pastebėjote, kaip jie sykiais net po keletą kartų atšoka nuo vandens paviršiaus.
5.5 Šviesos atspindys
1 bandymas
Ant stalo paviršiaus meskime teniso kamuoliuką. Jis atšoks. Panašiai nuo neskaidrių kūnų atšoka ir šviesos spindulys. Jeigu jis pakliūna į mūsų akis, matome daiktą , nuo kurio tas spindulys atsispindėjo.

Aprašytas bandymas yra tik šviesos atspindžio modelis.
2 bandymas
Siaurą šviesos pluoštą (spindulį) nukreipkime į mažą plokščią veidrodėlį, įtaisytą prietaise, kuris vadinamas optiniu disku. Matome, kad tas pluoštas, pasiekęs veidrodėlį, nuo jo atsispindi.

Iš veidrodėlio taško, į kurį krinta šviesos spindulys, iškelkime statmenį to veidrodėlio paviršiui.

Kampas tarp krintančio spindulio ir statmens veidrodžio paviršiui spindulio kritimo taške vadinamas
kritimo kampu
.

Kampas tarp atsispindėjusio spindulio ir statmens veidrodžio paviešiui spindulio atspindžio taške –
atspindžio kampu
.

Išmatavę šiuos kampus pagal skritulio pakraštyje pažymėtas padalas, įsitikiname, kad tie kampai yra lygūs. Keisdami prietaiso šviestuvo padėtį, kaskart palyginame šviesos pluošto kritimo ir atspindžio kampus. Jie visada yra lygūs. Atlikdami bandymą, taip pat matome, kad krintantysis ir atsispindėjęs šviesos spindulys yra disko plokštumoje.
Bandymų apibendrinimas
Apibendrindami bandymo rezultatus, galime padaryti tokias išvadas, kurios vadinamos šviesos atspindžio dėsniu:

• Krintantysis spindulys, atsispindėjęs spindulys ir statmuo veidrodžio paviršiui spindulio kritimo taške yra vienoje plokštumoje;

• Spindulio atspindžio kampas lygus to spindulio kritimo kampui.

Įvairūs kūnai šviesą atspindi nevienodai: balti – geriau, tamsūs – blogiau.

Šviesos spinduliui būdinga apgręžiamumo savybė: jeigu šviesos spindulys sklistų atvirkščia kryptimi, tai atsispindėjęs spindulys taptų
krintančiuoju
, o krintantysis –
atsispindėjusiuoju
.
Šviesa lūžta
Šviesos spindulių apgręžiamumas
Krintančiajam bei lūžusiam šviesos spinduliui taip pat būdinga apgręžiamumo savybė: jeigu spindulį nukreiptume atvirkščiai, t. y. tuo keliu, kuriuo jis sklido lūžęs, tik priešinga kryptimi, tai, perėjęs terpių sandūrą, jis sklistų priešinga kritusiam spinduliui kryptimi.
„Suplota Saulė"
Vakaro žarose skendinti Saulė atrodo tarsi suplota. Kodėl? Atsakymo paieškokime atlikdami bandymą.
Prisileidę vonią vandens, rengiamės maudytis. Paėmėme gabalėlį muilo, tačiau jis, išsprūdęs iš rankų, įkrito į vandenį. Nors aiškiai matome, kur yra muilas, bet sugriebti jį sekasi sunkiai, Prisiminkime, kad ir ežere ar upėje sunku pagriebti skęstantį akmenuką. Kodėl?
Žiūrint iš šalies, nenatūraliai trumpos atrodo į vandenį iki juosmens įbridusio žmogaus kojos. Ir vėl kodėl? Pabandykime paaiškinti stebėtus reiškinius.
1 bandymas
Pripilkime stiklinę vandens ir įdėkime į ją atbatinį šaukštelį. Stebuklas! Sveikas šaukštelis staiga... sulūžo. Kodėl? Ištraukime šaukštelį iš vandens. Pasirodo, jis sveikas. Įdėtas atgal į stiklinę, vėl atrodo sulūžęs.
2 bandymas
Siaurą šviesos pluoštą (spindulį) nukreipkime į pusritinio formos stiklinę plokštelę, įtaisytą optinio disko centre. Kadangi stiklas yra skaidrus, tai jis šviesos pluoštą praleidžia. Pereidamas iš oro į stiklą, šviesos spindulys pakeičia kryptį – lūžta, bet pasilieka toje pačioje plokštumoje. Beje, dalis šviesos nuo plokštelės atsispindi. Iš plokštelės paviršiaus taško, į kurį krinta spindulys, iškelkime statmenį tam paviršiui. Kampas
a
tarp krintančojo spindulio ir statmens paviršiui kritimo taške, kaip žinome, vadinamas kritimo kampu,
o kampas
y
tarp lūžusio spindulio ir statmens tam paviršiui lūžimo taške – lūžimo kampu.
Keisdami prietaiso šviestuvo padėtį, leiskime šviesos pluoštui kristi įvairiu kampu. Matome, kad kritimo kampas ir lūžio kampas yra susiję vienas su kitu – kritimo kampui didėjant, lūžio kampas taip pat didėja, bet visą laiką yra mažesnis už kritimo kampą.
Jei šviesos pluoštas krinta statmenai paviršiui (kritimo kampas lygus nuliui), jo kryptis nesikeičia – pluoštas nelūžta.
Šviesos pluoštas lūžta ne tik oro ir vandens sandūroje, bir kitų skirtingų medžiagų sąlyčio vietoje.
3 bandymas
Į stiklinę vonelę pripilkime vandens, o ant jos dugno padėkime veidrodėlį. Į jį nukreipkime siaurą šviesos spindulių pluoštą. Per šviesos kritimo į vandenį tašką mintyse išveskime statmenį vandens paviršiui. Matysime, jad, pereidamas iį oro į vandenį, šviesos spindulys priartėja prie to statmens.
Apibendrinimas
Apibendrinant bandymų rezultatus, galima padaryti tokias išvadas:
• Krintantysis spindulys, lūžęs spindulys ir per kritimo tašką nubrėžtas statmuo terpes skiriančiam paviršiui yra vienoje plokštumoje;
• Šviesai pereinant iš oro į stiklą ar vandenį, kritimo kampas yra didesnis už lūžio kampą.
4 bandymas
Į stiklinę vonelę su vandeniu pro vamzdelį ar guminę žarnelę atsargiai pilkime cukraus tirpalą. Jis sunkesnis už vandenį, todėl nusėda ant vonelės dugno, o grynas vanduo lieka viešuje. Griežtos ribos tarp cukraus tirpalo ir vandens nėra – susidaro tarpinis sluoksnis, kuriame cukraus tirpalas laipsniškai įsiskverbia į gryną vandenį.
Dabar siaurą šviesos pluoštą nukrepkime į vonelę taip, kad jis per tarpinį sluoksnį sklistų iš vandens į cukraus tirpalą.Pluoštas išsikreivins. Kodėl? Dėl ribinio sluoksnio savybių šviesos pluoštas daug kartų lūš ir jo kryptis keisis laipsniškai.
Panašiai lūžta ir saulės spinduliai, eidami pro atmosferą, kuri yra nevienalytė: arčiau Žemės – tankesnė, toliau – retesnė. Nuo apatinio Saulės krašto akį pasiekiantys spinduliai užlinksta labiau negu nuo viršutinio. Dėl to Saulė matome suplotą ir visada aukščiau, negu jiyra iš tikrųjų.
• Įvadas
• 5.1 Šviesa ir jos šaltiniai
• 5.2 Tiesiaeigis šviesos sklidimas
• 5.3 Skaidrieji ir neskaidrieji kūnai
• 5.4 Šešėlis. Laiko nustatymas pagal šešėlį
• 5.5 Šviesos atspindys
• 5.6 Šviesos atspindžiai aplink mus
• 5.7 Šviesos lūžimas
• 5.8 Šviesos spektras
• Išvada
• Naudoti šaltiniai



5.4 Šešėlis. Laiko nustatymas pagal šešėlį
5.3 Skaidrieji ir neskaidrieji kūnai
Skaidrieji kūnai


Jau žinome, kad iš šaltinio šviesa sklinda visomis kryptimis tiesiai. Kas atsitiks, jeigu savo kelyje ji susidurs su kokiu nors kūnu? Šviesa gali nuo jo atsispindėti, pro jį praeiti arba būti daugiau ar mažiau jo sugeriama.

Kūnai, kurie praleidžia šviesą, vadinami skaidriaisiais, arba permatomais. Patys jie nematomi, tačiau pro juos aiškiai matyti kiti kūnai, jų spalvos. Pavyzdžiui, pro lango stiklą puikiai matome, kas yra lauke. Taigi sakome, kad lango stiklas yra skaidrus . Paties stiklo, jeigu jis švarus, nematome, todėl galime nepastebėti kai kuriuose pastatuose įtaisytų stiklinių pertvarų ar durų ir trinktelėti į jas galva. Kad taip neatsitiktų, prie stiklinių durų paprastai priklijuojami atitinkami ženklai arba užrašai.

Prie skaidrių kūnų taip pat priskiriamas tyras vanduo, ledas. Užvis skaidriausias yra oras. Jis nematomas, todėl atrodo tarsi jo ir nėra.

Tačiau ir permatomi kūnai gali nepraleisti šviesos. Pavyzdžiui, plonas vandens sluoksnis skaidrus šviesai, o storas – ne: jūroje jau 350 m gylyje yra visiškai tamsu. Didelėse jūros gelmėse tvyro amžina tamsa. Absoliučiai skaidrių kūnų nėra.
Neskaidrieji kūnai
5.6 Šviesos atspindžiai aplink mus
Šviesos atspindžio reiškinį žmonės žinojo jau labai seniai. Dar mūsų protėviai žvelgdavo į save šaltinio vandenyje, nors reiškinio esmės nesuvokė.

Atėję prie upelio ar kūdros, vandenyje kaip veidrodyje matome kitapus augančius medžius ar stovinčius statinius.
Plokščiųjų veidrodžių taikymas
Veidrodžiai labai plačiai taikomi buityje ir technikoje, dažniausiai – spindulių krypčiai pakeisti. Veidrodyje matome savo atvaizdą, specialūs veidrodėliai leidžia vairuotojams matyti iš paskos važiuojančias mašinas, pasinėrę po vandeniu, pro tam tikrus veidrodžius, vadinamuosius periskopus, žmonės gali matyti virš vandens esančius daiktus.



Tamsiu paros metu užmiesčio keliuose pėstiesiems rekomenduojama nešioti atšvaistus – įtaisus, kurie atspindi krintančią į juos šviesą. Atšvaistus galima tvirtinti ir prie dviračio ar vežimo.

Atšvaistą sudaro daugybė dvigubų (arba trigubų) veidrodėlių, pastatytų vienas kito atžvilgiu stačiu kampu.



Automobilio žibintų skleidžiamas šviesos spindulys iš pradžių krinta į pirmąjį veidrodėlį, paskui, atsispindėjęs nuo jo, patenka ant antrojo veidrodėlio, toliau jau sklinda lygiagrečiai su pradiniu spinduliu. Taigi automobilio žibintų skleidžiama šviesa grįžta atgal į automobilį. Dėl to jo vairuotojas gali lengviau pastebėti naktį važiuojantį dviratininką, vežimą ar einantį pėsčiąjį.



Įgaubtieji ir iškilieji veidrodžiai
Be plokščiųjų veidrodžių, dar naudojami kreivi veidrodžiai. Tikriausiai ne vienam iš jūsų teko pabuvoti tokių veidrodžių karalystėje ir smagiai pasijuokti žiūrint į iškraipytą savo atvaizdą. Kodėl jis toks? Viską lemia veidrodžio forma.

Taisyklingi kreivi veidrodžiai būna dviejų rūšių:
įgaubtieji
, kurių atspindintis paviršius įgaubtas, ir
iškilieji
, kurių tas paviršius iškilas. Į tokius veidrodžius nukreipkime spindulių pluoštą, lygiagretų su einančia per veidrodžio centrą ašimi AB. Spinduliai nuo abiejų veidrodžių kreivo paviršiaus atsispindės pagal tą patį mums jau žinomą šviesos atspindžio dėsnį.

Įgaubtasis veidrodis lygiagrečių spindulių pluoštą suglaudžia, o iškilasis – praskleidžia.

Nuo įgaubtojo veidrodžio atsispindėję šviesos spinduliai susirenka taške F, kuris vadinamas veidrodžio židiniu ir yra nutolęs nuo veidrodžio atstumu, lygiu pusei veidrodžio kreivumo spindulio R(AF=R/2). Šiame taške šviesos intensyvumas labai didelis. Tokį veidrodį nukreipus į saulę ( iš jos sklindantys spinduliai yra lygiagretūs), taške F galima uždegti degtuką ar žvakę.

Jeigu įgaubtojo veidrodžio židinyje pastatytume šviesos šaltinį, tai nuo veidrodžio atsispindėję spinduliai sklistų lygiagrečiu pluoštu. Ši įgaubtųjų veidrodžių savybė taikoma įrengiant prožektorių, taip pat automobilių žibintus. Įgaubtieji veidrodžiai dažnai vadinami reflektoriais (lot. reflekso – atspindžiu).

Kadangi iškilasis veidrodis lygiagrečius spindulius praskleidžia, tai juo galima apžvelgti didesnį plotą nei tokio pat dydžio plokščiuoju veidrodžiu. Dėl šios savybės iškilieji veidrodžiai naudojami matomumui pagerinti.
5.8 Šviesos spektras
Šviesos suskilimas prizmėje
Kiekvienas šviesos pluoštas, eidamas per prizmę, lūžta nevienodai.

Mažiausiai nuo pirminio kelio nukrypsta raudonieji, o daugiausia-violetiniai spinduliai.
Spalva – tai regėjimo pojūtis. Neskaidrūs kūnai yra tokios spalvos kokios spalvos spindulius jie atspindi.

Saulėtą dieną šešėliai gatvėje lydi žmonės, medžius, gyvūnus, jie yra neatskiriama aplinkos kūnų dalis. Šešėliai atsiranda ir kambaryje, uždegus elektros lemputę. Taigi kur yra šviesa, ten susidaro ir šešėliai. Ne veltui jie minimi daugelyje pasakų, eilėraščių, apie juos sukurta nemažai priežodžių, mįslių, kaip antai: ,,Kame yra šviesos, ten ir šešėlių esti’’, ,,Saulė pagimdė, naktis palaidojo’’, ,,Saulei tekant gimsta, leidžiantis- miršta’’.
Betgi kas yra šešėlis? Kodėl ir kaip jis susidaro? Gauti šešėlį visiškai nesunku.
Tarp degančios žvakės arba šviečiančios elektros lemputės ir ekrano laikykite degtukų dėžutę. Ekrane susidarys jos šešėlis. Dabar dėžutę pamažu artinkite prie žvakės, paskui tolinkite nuo jos. Šešėlio dydis ekrane keisis. Vadinasi, šešėlio dydis priklauso nuo dėžutės padėties žvakės ir ekrano atžvilgiu.

Jis taip pat priklauso nuo Saulės aukščio virš horizonto. Kuo aukščiau pakyla Saulė, tuo mažesnis daikto šešėlis.
Visi matomi kūnai yra neskaidrūs, nes jie nepraleidžia, o atspindi krintančią į juos šviesa, nors dalį jos ir sugeria.

Neskaidrūs kūnai dar yra popierius, oda, medis, metalai, akmenys, plytos, daugelis audinių ir t.t. (tačiau ir neskaidrių medžiagų labai ploni sluoksniai gali praleisti šviesą: 0,002 mm storio aukso lapelis praleidžia žalsvą šviesą.)

Skaidri medžiaga susmulkinta pasidaro neskaidri. Antai plonas ledo sluoksnis yra skaidrus, o sutrupintas virsta nepermatomu sniegu. Taip atsitinka dėl to, kad ne visi spinduliai praeina pro skaidrius ledo gabalėlius. Dalį šviesos tie kristalėliai atspindi. Susmulkinus ledą, labai padidėja jo paviršius, nuo kurio atsispindi daugiau šviesos.

Dėl tos pačios priežasties šviesos spinduliams nepavyksta prasiskverbti ir pro tirštą rūką. Kiekvienas vandens lašelis dalį šviesos atspindi – išsklaido visomis kryptimis. Šis reiškinys labai gerai matomas rūškaną rudens diena važiuojant automobiliu su įjungtais žibintais.
Daiktų spalvos
Gyvenime dažnai naudojami šviesos filtrai. Jie praleidžia tam tikros spalvos spindulius.
1 bandymas
Ant stalo stačiai padėkime pieštuką (arba kokį nors kitą daiktą) ir apšvieskime jį iš kairiojo šono žvakės liepsna arba kišeninio žibintuvėlio šviesa. Pieštuko (ar kito daikto) dešinėje pastatykite vertikalų ekraną arba švaraus popieriaus lapą. Jame išvysite pieštuko (ar to kito daikto) šešėlį (5.16 pav). Stumdydami šviesos šaltinį lygiagrečiai ekranui, matysite, kad šešėlis taip pat juda ekranu. Vietoj pieštuko padėję skaidrų kūną, šešėlio ekrane negausite.
2 bandymas
1 bandymas
Į indą įpilkime vandens. Iš šonų pridengę indą delnais, iš viršaus žvilgtelėkime į vandenį. Ką matome? Ogi savo veidą.

Buityje dažniausiai naudojami veidrodžiai, kurių paviršius yra plokščias. Tai vadinamieji plokštieji veidrodžiai . Jie gaminami padengiant šviesą gerai atspindinčios medžiagos (aliuminio, sidabro) sluoksniu. Prieš tokį veidrodį pastatytas daiktas matomas už veidrodžio. Tai, kas matoma už veidrodžio, vadinama daikto atvaizdu.
2 bandymas
Ant stalo stačiai padėkime pieštuką (arba kokį nors kitą daiktą) ir apšvieskime jį iš kairiojo šono žvakės liepsna arba kišeninio žibintuvėlio šviesa. Pieštuko (ar kito daikto) dešinėje pastatykite vertikalų ekraną arba švaraus popieriaus lapą. Jame išvysite pieštuko (ar to kito daikto) šešėlį. Stumdydami šviesos šaltinį lygiagrečiai ekranui, matysite, kad šešėlis taip pat juda ekranu. Vietoj pieštuko padėję skaidrų kūną, šešėlio ekrane negausite.
Niutonas 1666m. atliko šviesos bandymus uždemdytame pro skylutę užuolaidoje praleidęs šiesos pluoštelį. Pluoštelio kelyje buvo pastatytas tirkampis stiklas-prizmė. Už prizmės pastatytame ekrane buvo stebimos septynios spalvos.
Tai įrodo, kad baltą spalvą sudaro 7 kitos spalvos:

Žmogaus

akis

gali

išskirti

iki

160

spalvų

ir

atspalvių.
Pvz.:
citrina
mums atrodo
geltona
. Taip yra todėl, kad ji atspindi tik geltonus šviesos spindulius, o kitus sugeria.
Viso skyriaus apibendrinimas
5.1 Šviesa ir jos šaltiniai
:
Visi šviesą skleidžiantys kūnai vadinami
šviesos šaltiniais
. Juos galima suskirstyti į
gamtinius
ir
dirbtinius
. Kūnai ne šviesos šaltiniai matomi tik tada, kai apšviesti. O šviesa matoma tik tuomet, kai pakliūva mums tiesiai į akis (tiesiogiai arba atspindėta kitų kūnų).
5.2 Tiesiaeigis šviesos sklidimas
:
Natūraliai šviesa sklinda
tiesiai visomis kryptimis
. Nors tam tikromis sąlygomis gali sklisti ir viena norima kryptimi. Tačiau pačios šviesos spindulio mes matyti negalime – mes matome tik šviesos apšviestus daiktus.
5.3 Skaidrieji ir neskaidrieji kūnai
:
Šviesa susidūrusi su kūnu gali
atsispindėti
, pro jį
praeiti
arba būti jo
sugeriama
. Kūnai, praleidžiantys šviesą vadinami
skaidriaisiais
arba
permatomais
. Visi matomi kūnai yra neskaidrūs (pvz.: metalas, medis, akmuo). Tačiau kai kurių nors ir neskaidrių kūnų itin ploni sluoksniai gali praleisti šviesą.
5.4 Šešėlis. Laiko nustatymas pagal šešėlį
:
Šešėlis susidaro šviesai negalint praeiti pro neskaidrų kūną. Laiką galima nustatyti pagal šešėlio padėtį. Kuo aukščiau pakilusi saulė, tuo trumpesnis daikto šešėlis.
5.5 Šviesos atspindys
:
Šviesa susitikusi su kūnu (kliūtimi) atsispindi. Apšviestą kūną mes pamatome kai jo atspindėta šviesa pakliūva mums į akį.
5.6 Šviesos atspindžiai aplink mus
:
Kūnai, kurių paviršius nelygus, šviesą atspindi ją iškraipydami įvairiomis kryptimis. O kūnai lygiu paviršiumi ją atspindi statmenai, pvz.: plokštieji veidrodžiai. Todėl pažiūrėję į veidrodį matome tikslų savo atvaizdą.
5.7 Šviesos lūžimas
:
Krintančiajam
bei
lūžusiam
šviesos spinduliui būdinga
apgręžiamumo

savybė
.
5.8 Šviesos spektras
:
Baltą šviesą praleidus pro trikampę prizmę, ji suskristoma į 7 spalvas:
raudoną
,
oranžinę
,
geltoną
,
žalią
,
žydrą
,
mėlyną
ir
violetinę.
Neskaidrūs kūnai yra tokios spalvos, kokios spalvos spindulius jie atspindi.

5.7 Šviesos lūžimas
Full transcript