Loading presentation...

Present Remotely

Send the link below via email or IM

Copy

Present to your audience

Start remote presentation

  • Invited audience members will follow you as you navigate and present
  • People invited to a presentation do not need a Prezi account
  • This link expires 10 minutes after you close the presentation
  • A maximum of 30 users can follow your presentation
  • Learn more about this feature in our knowledge base article

Do you really want to delete this prezi?

Neither you, nor the coeditors you shared it with will be able to recover it again.

DeleteCancel

Antano Škėmos romano “Balta drobulė” Antano svarbiausių gyve

No description
by

Greta Pakalnytė

on 13 January 2014

Comments (0)

Please log in to add your comment.

Report abuse

Transcript of Antano Škėmos romano “Balta drobulė” Antano svarbiausių gyve

Antano Škėmos romano “Balta drobulė” Antano svarbiausių gyvenimo moterų charakteristika ir dvasiniai herojaus išgyvenimai
Motina
Jautri psichika;
poetinė dovana;
grožio jautimas;
romantinis žvilgsnis į pasaulį (mokė gyventi nerealybėje, atnešė pasakos ilgesį);
visapusiškas išprūsimas (santykis su kultūra);
idealios būties ilgesys (pasaka tampa užmirštąja kalba, kurios jis ieško visą gyvenimą);
mūza, įkvėpėja, moteriškumo simbolis.

"Mylėjau vieną žmogų, Antanuk. Ir išsiskyriau. Likau su tėvu. Nes tu esi. Nes... šeima."

"Aš prisimenu motinos pamokas. Tai buvo įspūdžiai žmogaus, kuris laikinai apsistojo žemėje"
Elena
Ženia
Ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prisirišęs prie jos?

Antano Garšvo gyvenimo smūgis – tai kančia dėl meilės ir ligos.
Jonė
Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę - Jonę - Garšva sutinka gimnazijos baigimo metais atostogaudamas pas tėvą. Šiuo laikotarpiu jis jau turi intymaus bendravimo su moterimis patirties, tačiau jausmai, kuriuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir pačiam nesuprantami. Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio jis virsta prievartautoju. Vėliau suprantama, kad agresija- būsimos ligos požymis.
Schopenhauerio žodiai, kurie 'suskambo" Antano Garšvos sieloje:
"mes esame nelaimingi vieni ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesniis kentėjimas; istorijos moto: tas pats, bet kitaip; aukščiau už sąmoningą intelektą - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.""
Antroji labai mylima moteris – Elena. Intelektu ir estetine nuovoka ji nenusileidžia mylimajam, o intuicija ir dvasios stiprybe kovoje už žmogišką laimę net pranoksta jį.
Paprastai poetai labai vertina moters meilę, nes iš jos gauna stipriausius impulsus kūrybai.

Garšva paklauso psichiatro patarimo nekurti šeimos, tačiau neišbraukia moterų iš savo gyvenimo, apsiribodamas epizodiniais meilės nuotykiais.

Garšvos santykiai su meilužėmis -pabrėžtinai egoistiški, jis „vartoja" moteris kaip sekso objektus bei priemones aštriau pajusti realybę ir apsirūpinti gyva medžiaga.

Garšva neapsunkina savęs jokiais sąžinės priekaištais ar bandymais įsigilinti į paliktų meilužių išgyvenimus. Pažinęs išsiskyrimo su Jone skausmą, vėliau jis paniškai bijo emocinio ryšio ir vos pajutęs, kad seksas gali peraugti į tikrą jausmą, nutraukia bendravimą su pavojinga partnere.

Antanas iš visų žmonių pasirinka tik tuos,kurie jam reikalingi, kurie jam pritaria, jį myli ir gerbia.Kitų jam nereikia.Kiti jį vadina bepročiu,kaip Stevensas,karčemos savininkas.
Elena labai artima dvasiškai Antanui: ji dažnai
kalba
su Garšva
kaip su pačia savim
i. Antanui susidaro vaizdinys, kad ji yra
motinos atspindys
("Garšva nustebęs žiūrėjo į Elenos akis/ Tikra ramybė - ir ramus smalsumas, ir truputėlis motiniškumo")
ir todėl jai gana lengvai
atskleidžia savo fantazijas
. Be to,
jai skiriamas žiedas
- motinos dovana, senelės palikimas. Tokiu veiksmu pripažįstama aukščiausia dovanojimo vertė. Apskritai, Garšva ją labai myli: „Aš ją, Eleną, labai myliu“,
jai pirmai duoda skaityti savo užrašus
("Jūs klystate. Nenusivyliau jūsų eilėraščiais ir straipsniais<...> Mane jaudina mano praeitis per juos. <...> Jūsų kūryba verčia kentėti. Ji - verdąs aliejus, pilamas ant žaizdų")
.
"Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai. Giliai įsidėjau į galvą vienos pusiau kekšės žodžius: "Neišsieikvok šimtu procentų. Kuo daugiau įnirtimo ir kuo mažiau jausmo. Tavo kaklo išlenkimas - vaikiškas. Tavo akys ir blakstienos - moteriškos. Tu myli vyriškai. Kaukis ir nugalėsi.""
"Aš ryškiai prisimenu ją, šešiolikmetę merginą, visados aptemtu drabužėliu, geromis akimis; aš neužmiršau jos lieknos, ištreniruotos nugaros; aš ir šiandien tebemyliu jos išsigandusį glėbį, atsakančias lūpas, susižavėjimą mano idiotiškais eilėraščiais.
Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas, kai tikrasis gyvenimas pasibaigia, o prasideda atsargi ir sukta kova su mirtimi.
"
"Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile."
"Elena - Jeruzalės žydas prie Verksmų sienos. Elena - undinė, kuri prisisiuva atplyšusią uodegą. Elena - klūpanti kariatidė, ant jos galvos linguoja šventos Onos bažnyčia. Elena - beisbolo sviedinukas, pamestas žolėje. Elena - maža mergaitė, ją taip mėgdavau bučiuoti."
"Aš - be kūno, erdvės, laiko, su vieninteliu bejausmiu savęs suvokimu."
"Dieve, mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu! Tegaliu kartoti nukartotus žodžius. Aš ją myliu, myliu, myliu, myliu."
"Aš mylėjau Jonę, ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią.<...> Tai buvo jaunystė. Šiąnakt - kekšelės Ženios draugystėje"
"Žinau. Ir prieštarauju pats sau". Ir pavydžiu. Ir esu nelogiškas. Teisingai. Aš tyčiojuos. Aš žaviuosi. Geriu, myliu. Nes patinka - gerti, mylėti, tyčiotis. Jei susirasčiau harmoningą tiesą - pralaimėčiau. Ir pralaimėsiu, nesuradęs tiesos."
"Nemirtingumo iliuzija? Tegul. Numirti su tikra iliuzija - tikras reikalas. Aš dėkosiu. Tėvui, motinai, pelkėms, semaforui, Jonei, mano priepuoliams, mano kritimui, knygoms, šlampančiai senutei, Ženiai, Vaidilioniui. Visiems"

"Ir aš dėkoju savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų mišias, rungtynes, pamestinuką. Dėkoju už ruselį."
Sutapatinama jaunystė, aistra ir lytinis potraukis.
Full transcript